Sąvokų žodynas
Visi svarbiausi terminai ir jų paaiškinimai vienoje vietoje.
S
Dydis, rodantis, kiek kartų medžiaga padidina kondensatoriaus talpą lyginant su vakuumu.
Bedimensis dydis $\delta = \Delta x / x$, parodantis matavimo tikslumą. Dažnai reiškiama procentais.
Apsaugos įtaisas su lydžiu laidininku, kuris nutraukia grandinę, kai srovė viršija leistiną vertę. Veikimas pagrįstas Džaulio–Lenco dėsniu.
Kūno ilgis, išmatuotas jo ramybės sistemoje. Tai maksimalus ilgis.
Laiko intervalas tarp dviejų įvykių, išmatuotas laikrodžiu, kuris tuos įvykius „mato“ toje pačioje vietoje. Tai trumpiausias įmanomas laiko tarpas.
Indukcijos atskiras atvejis, kai kintanti srovė grandinėje indukuoja elektrovarą toje pačioje grandinėje.
Medžiagos charakteristika, rodanti 1 m ilgio ir 1 m² ploto laidininko varžą. Matuojama Ω·m.
Sąveika, atsakinga už dalelių skilimus (pvz., beta skilimą) ir termobranduolines reakcijas. Nešėjai: W ir Z bozonai.
Tarptautinė vienetų sistema (pranc. Système International), pagrįsta 7 baziniais dydžiais. Tai mokslo ir prekybos standartas.
Energijos tiekimas į lazerio aktyviąją terpę (šviesa, elektra), siekiant sukurti populiacijų inversiją.
Banga, kurioje dalelės svyruoja statmenai sklidimo krypčiai (pvz., styga).
Mažiausias fizikinis pokytis, kurį prietaisas gali užfiksuoti. Dažnai lygi mažiausiai skalės padalai.
Lęšis, kuris lygiagrečius spindulius išsklaido. Jo vidurys plonesnis už kraštus, $f < 0$.
Savybė, kad kilimo laikas lygus kritimo laikui (jei $h_{pradinis}=h_{galinis}$), o greitis tame pačiame aukštyje yra vienodas.
Virpesių amplitudės mažėjimas laikui bėgant dėl energijos praradimo (pvz., virstant šiluma varžoje).
Dydis, rodantis, kaip greitai mažėja virpesių amplitudė ($A = A_0 e^{-\alpha t}$).
Jėga, veikianti jau judantį kūną priešinga greičiui kryptimi. Apskaičiuojama $f_k = \mu_k N$.
Aprašo šviesos lūžį ties dviejų terpių riba: $n_1 \sin \alpha = n_2 \sin \beta$.
Laido ritė. Jos viduje magnetinis laukas yra beveik vienalytis.
Šviesos intensyvumo pasiskirstymas pagal bangos ilgius (spalvas).
Masė, pritvirtinta prie spyruoklės. Periodas priklauso nuo masės ir spyruoklės standumo.
Dalelės trajektorija, kai ji įlekia į magnetinį lauką ne stačiu kampu (yra ir statmena, ir lygiagreti greičio dedamoji).
Elektros lauko atliktas darbas perkeliant krūvius; energija, kurią grandinė paverčia kita forma. Formulė: $A = U I t$. Matuojamas džauliais (J).
Fizikinis dydis, rodantis krūvio kiekį, pratekantį pro laidininko skerspjūvį per laiko vienetą. Matuojamas amperais (A).
1905 m. Einšteino teorija, aprašanti judėjimą dideliais greičiais, kai gravitacija yra nereikšminga. Pagrįsta dviem postulatais.
Atvirkštinė įtampa, kurią prijungus fotoelektrinė srovė tampa lygi nuliui (sustabdomi greičiausi elektronai).
Kūno savybė išlaikyti pusiausvyrą. Priklauso nuo masės centro aukščio ir atramos ploto dydžio.
Būsena, kurioje elektronas nespinduliuoja energijos, nors ir juda su pagreičiu. Tai prieštarauja klasikinei fizikai, bet yra Boro postulatas.
Skaičiaus užrašymas formatu $A \cdot 10^n$, kur $1 \le |A| < 10$. Tai leidžia aiškiai matyti eilę ir reikšminius skaitmenis.
Pagrindinė fizikos teorija, aprašanti visas žinomas elementariąsias daleles ir tris iš keturių fundamentinių sąveikų.
Dydis, rodantis spyruoklės pasipriešinimą deformacijai (SI vienetas: N/m). Kuo didesnis $k$, tuo spyruoklė 'kietesnė'.
Mechanikos dalis, tirianti kūnų pusiausvyrą (būseną, kai pagreitis lygus nuliui).
Būsena, kai kūnas nei slenka, nei sukasi. Galioja dvi sąlygos: $\sum \vec F = 0$ ir $\sum M = 0$.
Jėga, trukdanti kūnui pajudėti iš vietos. Jos dydis kinta nuo 0 iki $F_{max} = \mu N$.
Reiškinio fiksavimas beveik nekeičiant sąlygų (pvz., dangaus kūnų padėčių stebėjimas).
Procesas, kai fotonas priverčia sužadintą atomą išspinduliuoti antrą, identišką fotoną. Tai lazerio veikimo pagrindas.
Viena iš fundamentaliųjų jėgų, laikanti protonus ir neutronus branduolyje, nugalėdama elektrinę stūmą.
Uždaros elektros srovės, kurios indukuojasi masyviuose laidininkuose kintant magnetiniam laukui. Sukelia kaitimą.
$F_{\parallel} = mg \sin \alpha$
Energija, kurią kūnas turi dėl savo padėties Žemės gravitaciniame lauke: $E_p = mgh$.
Medžiaga, kurios varža žemiau kritinės temperatūros $T_c$ tampa lygi nuliui.
Taisyklė, teigianti, kad kelių jėgų veikimas yra lygus tų jėgų vektorinei sumai.
Principas, teigiantis, kad kvarkai negali egzistuoti pavieniai – jie visada sujungti į hadronus.
Kūnas, kuris yra išmetamas į orą ir veikiamas tik sunkio jėgos (bei oro pasipriešinimo, jei jo nepaisoma).