Sąvokų žodynas

Adiaphora porūšis: sveikata, pakankamos lėšos pragyvenimui ir pagarba, kuriais išmintingas žmogus gali naudotis, tačiau prie jų emociškai neprisiriša.

Klasikinis žinojimo apibrėžimas, pagal kurį teiginys tampa žinojimu tik tada, kai žmogus juo tiki, teiginys atitinka tikrovę ir turi pakankamą loginį ar faktinį pagrindimą.

Visybiškas žmogaus proto ir dvasios formavimas, padedantis sielai nusigręžti nuo regimybės ir atsiverti tikrovei.

Teorijos savybė numatyti baigtis, kurios, jei pasitvirtintų priešingai, įrodytų teorijos klaidingumą.

Karlo Popperio suformuluotas moksliškumo kriterijus, teigiantis, kad teorija laikoma moksline tik tada, jei įmanoma nurodyti stebimą faktą ar eksperimentą, galintį ją paneigti.

Garsi graikiška formulė „viskas teka“, apibendrinanti Herakleito idėją apie visuotinį ir nesustabdomą pasaulio virsmą.

Socialinė ir moralinė atsakomybė savo bendruomenei bei valstybei, kurią stoikai laikė žmogaus racionalios prigimties dalimi.

Giliausias psichikos lygmuo, kurio turinys (nuslopinti potyriai, troškimai ir baimės) yra tiesiogiai nepasiekiamas sąmoningai savivokai be specialių analizės metodų.

Žmogaus laisvė ir gebėjimas savarankiškai kurti gyvenimo tikslus, dorovės normas ir vertybes be antgamtinio autoriteto.

Hegelio sąvoka, žyminti bendrą žmonijos dvasinės kultūros, mąstymo ir valstybinių institucijų visumą, istoriškai judančią į laisvės savimonę.

Hegelio išskirti veikėjai (tokie kaip Napoleonas), kurių asmeniniai siekiai sutampa su epochos poreikiu žengti į naują laisvės ir valstybingumo etapą.

Piliečių teisė ir pareiga ginklu ar sukilimu nuversti valdžią, jei ji sulaužo visuomenės sutartį ir kėsinasi į prigimtines žmonių teises.

Būsena, kai nesant išankstinio dieviško plano žmogus neturi jokių pasiteisinimų ir privalo visiškai atsakyti už kiekvieną savo pasirinkimą.

Žano Polio Sartro teiginys, kad žmogus, neturėdamas iš anksto duotos prigimties ar Dievo nurodymų, privalo nuolat pats save kurti per pasirinkimus ir prisiimti už juos visą atsakomybę.

Santvarkos samprata, pagal kurią vyriausybė yra tik visuomenės pasitikėjimą vykdantis patikėtinis, kurio įgaliojimus galima atšaukti juos pažeidus.

II–VIII a. ankstyvosios krikščionybės mąstytojų (Bažnyčios tėvų) filosofinė ir teologinė veikla, suformavusi krikščioniškosios doktrinos pagrindus.

Kanto nustatyta riba, reiškianti, kad objektyvus mokslinis pažinimas įmanomas tik galimo juslinio patyrimo ribose.

Mąstantis ir veikiantis asmuo, kuris aktyviai tvarko, apdoroja bei struktūruoja savo patirtį.

Sapno darbo operacija, kurios metu stiprus emocinis reikšmingumas nuo svarbaus objekto perkeliamas ant nereikšmingos kasdienės smulkmenos.

Socialinė kaukė, veikianti kaip tarpininkas tarp individo ego ir visuomenės lūkesčių, leidžianti sėkmingai atlikti socialinius vaidmenis.

Lotyniška formulė „filosofija yra teologijos tarnaitė“, reiškianti, kad loginis protas padeda aiškinti ir pagrįsti tikėjimo tiesas.

Vidinė daiktų ir gamtos prigimtis, dėsninga jos tvarka, tiriama be antgamtinių dievų įsikišimo.

Pamatinių antikos sąvokų konfliktas: physis nurodo objektyvią gamtos tvarką bei prigimtį, o nomos – žmogaus sukurtus įstatymus, papročius ir socialines taisykles.

Descartes'o metodinės abejonės mintinis eksperimentas apie klastingą visagalį demoną apgaviką, kvestionuojantis net logines ir matematines proto tiesas.

Laisvės forma, kurią individas įgyja tapdamas pilietinės bendruomenės dalimi ir paklusdamas savo paties bendrai sukurtiems įstatymams.

Bronzinė Atėnų piliečio identifikavimo lentelė su vardu ir skyriaus raide, naudota prisiekusiųjų atrankai burtų mašina.

Aristotelio ir Tomo Akviniečio sąvoka, žyminti pirminį visatos judėjimo šaltinį, kuris pats yra nejudinamas ir nekintantis.

Objektyvios, nuo stebėtojo nepriklausančios kūnų savybės pačiame daikte, pavyzdžiui, dydis, forma, judėjimas ar tįsumas.

Konkretus, individualus daiktas ar gyva būtybė šiapusiniame pasaulyje, pavyzdžiui, šis konkretus žmogus ar medis.

Didelis senovės graikų molinis indas grūdams, aliejui ar vynui laikyti, kurį kinikas Diogenas pasirinko kaip savo buveinę demonstratyviam skurdui parodyti.

Antikos mąstytojo Platono idėjų filosofija, dariusi lemiamą įtaką Augustinui atskiriant tobulą amžinųjų idėjų sferą nuo kintančio juslinio pasaulio.

Apie 387 m. pr. Kr. Atėnuose Platono įkurta filosofijos mokykla, viena pirmųjų organizuotų mokslo ir laisvų diskusijų bendruomenių antikinėje Europoje.

Ontologinė pažiūra, teigianti, kad tikrovę sudaro daugybė (arba begalybė) savarankiškų būties pradų ar substancijų.

Tapybos technika, kai vaizdas kuriamas iš grynų spalvų taškų, kurie susijungia į vientisą formą tik stebėtojo akyje.

Viešojo gyvenimo transformacija, kai valdžios lyderių vertinime lemiamu veiksniu tampa telegeninis įvaizdis, emocinis įspūdis ir ekrano charizma.

Visuomenės sutartimi sukurta organizuota piliečių grupė, turinti bendrą teisinę tvarką ir pripažįstanti bendrą valstybinį autoritetą.

Sistemingai išdėstytas politinių principų ir praktinių reikalavimų rinkinys, nurodantis, kaip valdyti ar pertvarkyti valstybę.

Filosofinė metafora, vaizduojanti valstybę kaip vieningą organizmą, sudarytą iš daugybės pavienių piliečių kūnų ir valdomą vienos suverenios galvos.

Nietzsche's išskirtos dvi etinės sistemos: stipriųjų, gyvenimą teigiančiųjų moralė ir silpnųjų, pagieža (resentimentu) grįsta savigynos moralė.

Šiuolaikinė filosofinė srovė, kvestionuojanti tradicinį žmogaus išskirtinumą ir analizuojanti kūno bei proto transformacijas technologijų pagalba.

Proto gebėjimas konkrečioje situacijoje atpažinti tinkamiausią veiksmą ir rasti teisingą saiką.

Teoriškai neįrodomos, bet moraliniam gyvenimui būtinos prielaidos Kanto filosofijoje: valios laisvė, sielos nemirtingumas ir Dievo buvimas.

Intelektinė dorybė; gebėjimas konkrečiomis, kintančiomis gyvenimo aplinkybėmis protingai įvertinti situaciją ir pasirinkti tinkamas priemones gėriui pasiekti.

Žmogaus valią valdanti proto galia, nukreipta į moralinį apsisprendimą ir dorovinį veikimą.

Vertybių, reikšmių ir tikslų visuma, kurioje žmogus vertina savo patirtį, sprendimus ir gyvenimo eigą.

Egzistencinė tuštuma, atsirandanti tuomet, kai materialinis komfortas ir techninės galimybės yra didelės, bet trūksta gyvenimo tikslo.

Viktoro Franklio logoterapijos teiginys, kad pagrindinė žmogaus varomoji jėga yra poreikis atrasti asmeninę savo gyvenimo prasmę.

Logikoje ir gramatikoje – savybė ar požymis, priskiriamas tiriamam subjektui (pavyzdžiui, apvalus, sunkus, protingas).

Išankstinis, dažnai neįsisąmonintas teiginys ar nuostata, kuria remiamasi grindžiant tolesnius samprotavimus ar teorijas.

Psichikos lygmuo, talpinantis informaciją ir prisiminimus, kurie šiuo metu nėra aktyvūs, tačiau prireikus gali būti lengvai iškviesti į sąmonę be vidinio pasipriešinimo.

Herakleito principas, kad priešingos jėgos ir būsenos (šaltis ir šiluma, diena ir naktis) ne naikina viena kitą, o sukuria dinamišką visumos vienovę.

Herakleito principas, teigiantis, kad priešingos jėgos (šaltis ir šiluma, karas ir taika) palaiko nuolatinę tikrovės pusiausvyrą.

Apriorinė intelekto kategorija, nustatanti būtiną ryšį tarp ankstesnio įvykio (priežasties) ir vėlesnio įvykio (pasekmės).

Teiginys, nurodantis konkrečius dėsningus ryšius tarp reiškinį sukėlusių veiksnių ir paties padarinio.

Hipotetinis politinės filosofijos mąstymo eksperimentas, apibūdinantis žmonių tarpusavio santykius ir elgesį nesant jokios valstybinės valdžios, įstatymų ar policijos.

Teisės filosofijos samprata, teigianti, kad egzistuoja objektyvios, universalios ir nekintamos moralės normos, kurios nepriklauso nuo valdovų valios ir kyla iš proto, gamtos ar dieviškosios tvarkos.

Protu suvokiamos universalios moralinės normos, reikalaujančios nekenkti kito asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui.

Įgimtas žmogaus gebėjimas pažinti materialią tikrovę, daryti logines išvadas ir atrasti gamtos dėsnius be stebuklingo apreiškimo pagalbos.

Pasaulietiška, kasdieniška ir profaniška tikrovės sritis, neturinti ypatingo šventumo ar sakralaus krūvio.

Stoikų vartojama sąvoka, reiškianti sąmoningą valios galią vertinti reiškinius, priimti moralinius sprendimus ir rinktis savo elgesio kryptį.

Ludwigo Feuerbacho teorija, teigianti, kad Dievas tėra žmogaus geriausių savybių perkėlimas į anapusinę erdvę.

Žymus V a. pr. Kr. sofistas, iškėlęs reliatyvistinį teiginį, kad „žmogus yra visų daiktų matas“.

Hegelio principas, pagal kurį pasaulinis protas leidžia pasireikšti privačioms žmonių aistroms ir ambicijoms, kad per jų veiksmus įgyvendintų savo istorinius tikslus.

Grynosios proto sąvokos (pvz., priežastingumas, substancija), kurios suteikia tvarką ir dėsningą formą jusliniam patyrimui.

Kanto atlikta proto savityra, kuria nustatomos pažinimo galios, veikimo principai ir neperžengiamos ribos.

Nekintančių idėjų ir grynųjų tiesų lygmuo, pasiekiamas tik racionaliu mąstymu ir esantis tikrosios būties pagrindas.

Literatūros ar kultūros teksto interpretavimo būdas, tiriantis veikėjų elgesio prieštaravimus, motyvų pasikartojimus ir nutylėjimus nediagnozuojant paties autoriaus.

Sigmundo Freudo sukurtas psichologinis metodas ir teorija, nagrinėjanti, kaip žmogaus elgesį, mintis ir emocijas lemia sąmonei nepasiekiami vidiniai konfliktai bei pasąmonės impulsai.