Sąvokų žodynas

XVIII–XIX a. projekcijos aparatas su vidiniu šviesos šaltiniu ir lęšiais, didinantis ir projektuojantis ant stiklo plokštelių ištapytus vaizdus ant sienos ar ekrano.

Sokrato dialogo etapas (tiesiogiai reiškiantis akušerystės meną), kurio metu filosofas padeda pašnekovui jo paties prote suformuluoti ir „pagimdyti“ tiesą.

„Pribuvėjos menas“ – Sokrato metodas, padedantis pašnekovui per tikslingus klausimus pačiam atrasti ir suformuluoti tiesą.

Subjektyvi, asmeninė elgesio taisyklė, kuria žmogus vadovaujasi priimdamas konkretų sprendimą.

Gamtos dėsnis, teigiantis, kad uždaroje sistemoje vykstant cheminėms reakcijoms bendra medžiagos masė lieka nepakitusi.

Tikrasis technologijos poveikio matas visuomenei: naujas greitis, mastelis ir santykių modeliai, kuriuos medija įveda į žmonių reikalus.

Nemateriali, tik protu suvokiama būties sfera, kurioje egzistuoja tobulos idėjos ir matematiniai dėsniai; tikrosios būties ir objektyvaus pažinimo šaltinis.

Fizinė medžiaga ar žaliava, iš kurios daiktas yra sudarytas ir kuri leidžia jam egzistuoti apčiuopiamu pavidalu.

Nematomas ir neapčiuopiamas materialus pagrindas, tariamai laikantis daikto savybes; Berkeley šią sąvoką atmetė kaip beprasmę.

Fiziniai daiktai (pakabukai, medalionai, biustai), kuriuos nešiojantys ar laikantys žmonės demonstravo savo etinį pasirinkimą ir ryšį su filosofijos autoritetais.

Silogizmo prielaida, priskirianti konkretų asmenį ar objektą didžiojoje premisoje apibrėžtai klasei.

Technologinis procesas, leidžiantis standartizuotai ir masiškai atgaminti vienodus tekstus judamomis metalinėmis raidėmis.

Bet koks žmogaus sukurtas įrankis, technologija ar komunikacijos kanalas, kuris pratęsia kūno galias, sustiprina pojūčius ir pertvarko santykį su aplinka.

Lotyniška frazė „prisimink, kad mirsi“, primenanti apie žemiškojo gyvenimo laikinumą ir skatinanti gyventi prasmingai.

Danto sąvoka, apimanti meno teorijų, istorijos, institucijų, kritikų ir menininkų diskurso visumą, įgalinančią objektą suvokti kaip meną.

Kritinis mąstymo būdas, kurį išplėtojo René Descartes, laikinai atmetantis bet kokį teiginį, kol pasiekiamas neabejotinas tiesos pamatas.

Kritiškas paties taikomo tyrimo metodo, jo galimybių, ribų ir patikimumo svarstymas.

VI a. pr. Kr. Jonijos mieste Milete susiformavusi pirmoji graikų filosofų bendrija (Talis, Anaksimandras, Anaksimenas), ieškojusi medžiaginio gamtos prado.

Antikinė sąvoka, reiškianti tikrovės pamėgdžiojimą, atspindėjimą ar reprodukavimą mene.

Egzistencinis nerimas dėl nebūties ar pomirtinių bausmių, kurį Epikūras įveikė loginiu argumentu apie juslumo išnykimą.

Pamatinis žmogaus būties bruožas, reiškiantis, kad mūsų gyvenimo laikas turi neišvengiamą pabaigą, suteikiančią svorį kiekvienai akimirkai.

Pažinimo problema, kuriai išspręsti būtini ir empirinio mokslo duomenys, ir filosofinė sąvokų bei prielaidų analizė.

Autoritetingas tradicinis pasakojimas, reiškiantis ištartą žodį, kuriame gamtos reiškiniai aiškinami personifikuotų dievų valia.

Vidinis žmogaus poreikis įprasminti savo egzistenciją, dvasines krizes ir pasaulio reiškinius per pasikartojančius pasakojimus.

XIX–XX a. mąstymo posūkis, kai atsisakyta nekintančių tiesų ir pradėta tirti istoriškai besikeičiančias žmogaus, visuomenės bei proto sąlygas.

Atskira, baigtinė ir kintanti vienos begalinės substancijos būsena ar apraiška Spinozos sistemoje (pavyzdžiui, konkretus žmogus, kūnas ar atskira mintis).

Sofistų įvesta praktika imti piniginį atlygį už retorikos pamokas, pavertusi žinias rinkos paslauga Atėnų polise.

Objektyvus gamtos ir visuomenės dėsnių bei išorinių daiktų tyrimas, atsakantis į klausimą, kas ir kaip vyksta pasaulyje.

Pamatiniai teiginiai (pavyzdžiui, gamtos dėsnių pastovumas ar tikrovės pažinumas), kuriuos mokslas priima be empirinio įrodymo, kad galėtų pradėti tyrimą.

Istorinė metafora, apibūdinanti filosofiją kaip pradinę visuminio pažinimo šaknį, iš kurios palaipsniui atsiskyrė savarankiškos mokslo šakos.

Nedalomas, nematerialus dvasinės jėgos ir veiklos centras Gottfriedo Leibnizo filosofijoje, laikomas pamatiniu būties elementu.

Ontologinė pažiūra, teigianti, kad visa tikrovė susideda iš vieno vienintelio būties prado arba vienos substancijos.

Konkrečioje visuomenėje ar bendruomenėje susiklostęs praktinių elgesio normų, vertybių, draudimų ir papročių rinkinys, reguliuojantis žmonių tarpusavio santykius.

Asmens pareiga atsakyti už savo laisva valia atliktų poelgių motyvus, pobūdį ir padarinius.

Elgesio reikalavimas ar draudimas, vertinantis veiksmus gėrio bei teisingumo požiūriu ir keliantis besąlygišką reikalavimą žmogaus valiai.

Būtinybė veikti gerbiant visuotinį dorovės dėsnį, net jei tai prieštarauja asmeniniams norams, polinkiams ar patogumui.

Senekos išvystytas filosofinio rašymo žanras, kuriame etikos taisyklės perteikiamos kaip praktiški draugiški patarimai konkrečioms gyvenimo situacijoms.

Brandi ir išmintinga asmenybė, kurios elgesį stebėdami kiti mokosi praktiškai įgyvendinti dorybes gyvenime.

Praktinio proto prielaida (laisvė, Dievas, sielos nemirtingumas), kurios negalima moksliškai įrodyti, bet be kurios neįmanomas dorovinis gyvenimas.

Būtybė, turinti laisvą valią, savimonę ir gebėjimą prisiimti etinę atsakomybę už savo poelgius bei santykį su kitais.

Valdžios sprendimų ar įstatymų savybė atitikti pamatinius teisingumo, žmogaus orumo ir bendrojo gėrio reikalavimus, suteikianti jiems moralinę privalomąją galią.

Lotyniškas terminas, reiškiantis visuomenėje įprastus papročius, tradicijas ir visuotinai priimtas elgesio taisykles.