Sąvokų žodynas

Naujųjų laikų filosofijos kryptis (pvz., Renė Dekartas), teigusi, kad tikrasis pažinimas kyla tik iš grynųjų proto idėjų be juslių pagalbos.

Tikrovės savybė būti pagrįstai proto dėsniais; Hegelio filosofijoje reiškia, kad istoriniai įvykiai turi vidinę prasmę ir nėra atsitiktinis chaosas.

Žmogaus proto gebėjimas logiškai mąstyti, kelti argumentus ir tyrinėti tikrovę be tiesioginio stebuklingo įsikišimo.

Viduramžių intelektinė tradicija, pagrįsta ranka perrašomais pergamento kodeksais, formavusi pagarbią ir lėtą tekstų studijavimo praktiką.

Kultūrinis procesas, per kurį vėlesnės epochos priima, perskaito ir savitai perkuria ankstesnių amžių idėjas, kūrinius bei asmenybių įvaizdžius.

Įrodymo prieštaravimu metodas, kai oponento teiginys laikinai priimamas tam, kad būtų atskleista iš jo kylanti akivaizdi loginė nesąmonė.

Mąstymo klaida ar metodas, kai sudėtingas daugiasluoksnis reiškinys (pvz., žmogaus sąmonė ar moralė) bandomas paaiškinti vien žemesnio lygmens dėsniais (pvz., fizika ar biologija).

Filosofinė pažiūra, teigianti, kad visuotinės, nuo žmogaus nepriklausomos tiesos nėra, o visi vertinimai ir teiginiai priklauso nuo stebėtojo ar kultūrinio konteksto.

Subjektyvus asmens išgyvenimas, kurio metu patiriamas ryšys su transcendencija ar šventumu.

Būsena, kai žmogus nusavina savo paties kūrybines galias ir priskiria jas dievybei, save paversdamas menka būtybe.

Aktyvus ir prasminis tikrovės struktūravimas bei perteikimas meninėmis priemonėmis, o ne pasyvus jos kopijavimas.

Mąstančioji substancija Descartes'o filosofijoje – nemateriali, nedaloma dvasia ar protas, kurio esminis atributas yra mąstymas.

Užgniaužtas bejėgiškumo jausmas ir pavydas stipriesiems, virstantis moraline pagieža bei siekiu paniekinti tai, ko pats nepajėgi pasiekti.

Tįsioji substancija Descartes'o filosofijoje – materialus fizinis pasaulis ir kūnas, kurio esminis atributas yra tįsumas (užimama vieta erdvėje) ir dalumas.

Nuteistojo ugdymo ir pagalbos procesas, kurio tikslas padėti jam po bausmės atlikimo sėkmingai sugrįžti į visuomenę ir laikytis bendrų taisyklių.

Iškalbos ir įtikinimo menas, kurio pagrindinis tikslas – palenkti klausytojus ar teismo prisiekusiuosius savo pusėn nepriklausomai nuo bylos esmės.

Grįžimas į gentinį bendrumą elektriniame amžiuje, kai garsinė ir vaizdinė medija sugrąžina kolektyvines emocijas ir mažina spaudos individualizmą.

Bausmės teorija, teigianti, kad bausmė yra būtinas ir teisingas moralinis atpildas už padarytą nusikaltimą, nepriklausomai nuo jos teikiamos naudos ar atgrasymo efekto.

Lakoniška, emociškai įkrauta frazė, supaprastinanti sudėtingą teoriją ir raginanti mases nedelsiant imtis radikalių veiksmų.

Ekstremali patirtis (neišvengiama kančia, kaltė, sunki liga ar mirties grėsmė), kurioje sugriūva įprastos gyvenimo atramos ir žmogus privalo iš naujo apsispręsti.

Karlo Jasperso sąvoka, žyminti pamatinę žmogaus būties sąlygą (mirtį, kančią, kovą, kaltę), kurios neįmanoma apeiti ar pakeisti jokiomis techninėmis priemonėmis.

Archajinių apeigų atributas, skirtas ne pasislėpti, o peržengti kasdienę tapatybę ir persikūnyti į dievybę ar protėvį.

Teorinis numatymas, kuris griežtai draudžia tam tikrus įvykius ir kurio nepasitvirtinimas sukeltų tiesioginę grėsmę pačiai teorijai.

Stoikų pratyba dienos pradžioje, kai žmogus iš anksto ramiai nusiteikia susidurti su sunkiais, nemaloniais žmonėmis ar netikėtomis kliūtimis.