Sąvokų žodynas

Daiktą apibūdinanti dalis su priklausomais žodžiais: žmogus, parnešęs piniginę. Jos vieta svarbi skyrybai.

Dalelytė, apribojanti aptariamą vienetą, pavyzdžiui, tik.

Garsą, staigų veiksmą ar jo įspūdį vaizduojantis žodis.

Praeities gyvenimo dalyką įvardijantis žodis, reikalingas tam dalykui tiksliai pavadinti

Kelių aptariamų dalykų pateikimas vienas po kito

Iš pagrindinės formos sudaryta forma: gęstantis iš gęsta.

Žodžių perteikiamas emocinis vertinimas: šaltas atsakymas rodo atstumą.

Žodis, išreiškiantis reakciją, jausmą ar kreipimąsi.

Dėl kokios veiklos ar siekinio judama: einu pietų.

Įvardis, jungiantis dėmenis ir turintis vaidmenį šalutiniame: kuri laimėjo.

Dėmenis siejantis žodis: kad, kai, o.

Tarp sudurtinio žodžio dėmenų esanti balsė; žemėlapis turi ė.

Vienas frazeologizmą ar kitą junginį sudarantis žodis

Veiksnį su vardine dalimi siejantis žodis: yra, tapo.

Žodis dalims sieti: ir, bet, arba.

Sudėtinis sakinys, kurio dėmenis sieja jungtukai ar jungiamieji žodžiai.

Dviejų jungiamųjų priemonių susitikimas: kad kai.

Ženklas, galintis atskirti gretinamus dėmenis.

Ryškesnę dėmenų ar jų grupių ribą žymintis ženklas.

Porinis ženklas pavadinimo ar kito teksto riboms žymėti: „…“.

Vienas iš trijų kirčio ženklų, pavyzdžiui, žodyje Nidà.

Papildomas į pagrindinį sakinį įterptas pranešimas.

Kalbėtojo santykį ar komentarą rodantis, įprastais klausimais nesusietas pasakymas.

Savo teksto dalis, įvedanti savarankišką citatą: dienoraštyje parašyta.

Asmenį, daiktą, požymį ar kiekį nurodantis, bet tiesiogiai nepavadinantis žodis.

Žodžio ryšys su anksčiau paminėtu dalyku: „toks“ nurodo siūlomą susitarimą.

Forma, padedanti išskirti žinomą, nuolatinį ar rūšinį požymį.

Įvardžiuotine forma išskiriamą požymį reiškiantis dalyvis.

Požymio išskyrimą ar apibrėžtumą padedantis reikšti gramatinis požymis.

Veiksmo ribą, rezultatą ar įvykusį pasikeitimą iškelianti reikšmė.