Słownik

Jakobinų nustatyta aukščiausia leistina būtiniausių prekių (pvz., duonos) kaina, siekiant suvaldyti badą ir infliaciją.

Vokietijos imperatoriaus titulas (nuo 1871 m. iki 1918 m.). Tuo metu Vokietiją valdė kaizeris Vilhelmas II.

Protestantizmo šaka, pagrįsta Žano Kalvino mokymu. Ypač pabrėžia Dievo visagalybę ir predestinacijos (išankstinio nulemtumo) doktriną. Istoriškai buvo populiarus tarp LDK didikų (Radvilų), taip pa...

Pjemonto-Sardinijos karalystės ministras pirmininkas, Italijos suvienijimo „smegenys“. Pasitelkęs diplomatiją ir sąjungas, jis vadovavo suvienijimui „iš viršaus“.

Pjemonto ministras pirmininkas ir diplomatijos meistras, kuris modernizavo valstybę ir sumaniai išnaudojo tarptautinę politiką Italijai vienyti.

Bežemiai valstiečiai, neturėję savo sodybos ir gyvenę pas kitus ūkininkus, kuriems 1863 m. sukilėliai žadėjo suteikti žemės.

Ekonominė sistema, grindžiama privačia nuosavybe, kapitalo investavimu, pelno siekimu ir laisva konkurencija rinkoje.

Oficialus sutartas pasidavimas ir ginkluoto pasipriešinimo nutraukimas nugalėtojo nustatytomis sąlygomis.

Jungtinės Karalystės monarchė; programoje siejama su XIX a. imperine ir nacionaline Europos valstybingumo raida.

XVII a. Prancūzijos pirmasis ministras, laikomas vienu iš „raison d'État“ politikos pradininkų. Nors buvo katalikų dvasininkas, Trisdešimties metų kare rėmė protestantus, kad susilpnintų pagrindin...

1962 m.

Privaloma tarnyba Rusijos imperijos kariuomenėje. Jos vengimas buvo viena jaunų vyrų emigracijos priežasčių.

Vokiečių filosofas, socializmo ir komunizmo ideologas. Kartu su F. Engelsu parašė „Komunistų partijos manifestą“ (1848). Teigė, kad istorijos variklis yra klasių kova.

800 m.

Frankų karalius, 800 m. karūnuotas Romos imperatoriumi. Jis laikinai suvienijo didžiąją dalį Vakarų Europos ir padėjo pamatus karaliaus ir Bažnyčios sąjungai.

Architektas; siejamas su Kauno modernizmo architektūra.

Simonas Daukantas

Didžiausia krikščionybės šaka, kurios dvasinis centras yra Vatikanas, o aukščiausias vadovas – popiežius. Pripažįsta septynis sakramentus, šventųjų kultą, kunigų celibatą. Įsitvirtinusi Vakarų...

Natūralios gumos žaliava, kurios poreikis XIX a. pabaigoje paskatino didžiulį Kongo gyventojų išnaudojimą.

Tarpukario Lietuvos (1918–1940 m.) laikinosios sostinės Kauno architektūros stilius. Tai optimizmo, progreso ir europietiškumo simbolis, sujungęs tarptautinio modernizmo principus (funkcionalumą,...

LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius; programoje siejamas su privilegijomis, LDK socialine ir politine raida.

Trečiasis Lietuvos prezidentas (1926 m.), valstietis liaudininkas. Jo demokratiška, liberali vyriausybė buvo nuversta per 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą.

1655 m.

Laikotarpis (1939 m. rugsėjis – 1940 m. gegužė) Vakarų fronte, kai D. Britanija ir Prancūzija, nors ir paskelbusios karą Vokietijai, nevykdė aktyvių karinių veiksmų.

LDK kunigaikštis; programoje siejamas su LDK karyba ir diplomatija.

1788–1792 m. seimas, vykdęs reformas ir priėmęs Konstituciją. Tai laiko intervalas $[1788; 1792]$, kuriame buvo priimta daugiausia sprendimų per ilgą laiką.

Brolių Lumière’ų sukurtas aparatas, skirtas judantiems vaizdams fiksuoti ir projektuoti ekrane.

1923–1924 m.

Socialinė grupė, išsiskirianti pagal ekonominę padėtį (nuosavybės turėjimą, pajamų šaltinį). Priklausomybė klasei nėra paveldima, teoriškai įmanomas perėjimas iš vienos klasės į kitą.

Senovės Graikijos ir Romos meno, literatūros, architektūros ir filosofijos idėjų visuma, kuri vėlesnių epochų (pvz., Renesanso, Klasicizmo) buvo laikoma pavyzdžiu ir etalonu.

Santvarka, kurioje žmogaus padėtis priklauso nuo jo turto, pajamų, profesijos ir išsilavinimo, o ne nuo kilmės.

Marksizmo terminas, apibūdinantis nuolatinį konfliktą tarp gamybos priemonių savininkų ir jų išnaudojamų darbininkų.

XIX a. pradžios Austrijos kancleris, Vienos kongreso pagrindinis architektas. Konservatorius, siekęs atkurti senąją monarchinę tvarką, slopinti revoliucijas ir sukurti ilgalaikę taikos sistemą Eur...

Žmonės, kurie spaudos draudimo metais slapta gabeno lietuviškas knygas ir laikraščius iš Mažosios Lietuvos į Rusijos imperijos valdomą Lietuvą.

1445 m.

Prievartinis individualių valstiečių ūkių sujungimas į kolektyvinius ūkius (kolūkius). Šis procesas sunaikino privačią nuosavybę žemės ūkyje ir tradicinį Lietuvos kaimą.

Politika, kai valstybė užgrobia kitas šalis ar teritorijas, siekdama jas ekonomiškai išnaudoti, valdyti ir diegti savo kultūrą.

Savo politinę nepriklausomybę praradusi teritorija, kurią tiesiogiai valdo kita valstybė (metropolija).

Po 1492 m. Kristupo Kolumbo kelionės prasidėjęs masinis ir precedento neturintis augalų, gyvūnų, technologijų, žmonių ir ligų judėjimas tarp Senojo Pasaulio (Europos, Azijos, Afrikos) ir **Naujojo...

Viešas mirusio asmens ar praeities įvykio atminimo pagerbimas (pvz., minėjimas, paminklo atidengimas, tylos minutė). Tai svarbi istorinės atminties palaikymo priemonė.

Draudimas gyventojams nustatytu laiku (dažniausiai naktį) būti viešosiose vietose be specialaus karinės valdžios leidimo.

Visasąjunginė Lenino komunistinio jaunimo sąjunga – Komunistų partijos jaunimo organizacija. Narystė joje buvo beveik privaloma jaunuoliams, norintiems siekti aukštojo mokslo ir karjeros.

1918 m. lapkričio 11 d. Vokietijos ir Antantės susitarimas, sustabdęs karo veiksmus Vakarų fronte. Galutinės taikos sąlygos nustatytos vėlesnėmis sutartimis.

Totalitarinė ideologija, siekianti sukurti beklasę visuomenę, panaikinant privačią nuosavybę. Praktikoje (SSRS, Kinijoje) tai virto brutalia vienos partijos diktatūra, paremta masiniu teroru.

Laikina ginkluota bajorų sąjunga, sudaryta tam tikram politiniam tikslui pasiekti. Konfederacijos Seime sprendimai buvo priimami balsų dauguma, taip apeinant liberum veto.

Skirtingų krikščioniškų tikėjimų (konfesijų) ir kitų religijų sambūvis vienoje valstybėje. Būdingas LDK, kurioje sugyveno katalikai, stačiatikiai, protestantai, žydai, musulmonai.

Vokietijos kancleris; svarbus Europos integracijos ir pokario Vakarų Vokietijos raidos kontekste.

Ideologija, kuri vertina tradiciją, nusistovėjusią tvarką, monarchiją ir religiją kaip visuomenės stabilumo pagrindą. Priešinosi staigiems pokyčiams ir revoliucijoms.

Romos imperatorius; siejamas su Milano ediktu ir krikščionybės įteisinimu.

Kitas 1863–1864 m. sukilimo vadas, atstovavęs radikalesniam, „raudonųjų“ sparnui. Skelbė valstiečių lygybę ir teisę į žemę. Pakartas Lukiškių aikštėje.

Lietuvių raštijos ir leksikografijos veikėjas; programoje siejamas su LDK kultūra.

Pagrindinis valstybės įstatymas, nustatantis valdymo tvarką, institucijas ir piliečių teises bei pareigas.

Valdymo forma, kurioje monarcho valdžią riboja Konstitucija ir Parlamentas. Monarchas yra valstybės simbolis, bet reali galia priklauso renkamai atstovybei.

Valdymo forma Prancūzijoje (1799–1804 m.), kai realią galią turėjo Pirmasis konsulas, kuriuo buvo Napoleonas Bonapartas.

Napoleono 1806 m. įvestas draudimas Europos šalims prekiauti su Didžiąja Britanija, siekiant ją ekonomiškai nualinti.

Po sukilimų uždėtos specialios piniginės baudos ar mokesčiai, kuriuos gyventojai privalėjo mokėti Rusijos valdžiai.

Okupacinės valdžios nustatyti priverstiniai piniginiai mokesčiai, renkami iš užimtos teritorijos gyventojų.

Katalikų Bažnyčios atsakas į Reformaciją. Tai buvo reformų ir priemonių visuma, siekiant sustabdyti protestantizmo plitimą ir atnaujinti pačią Bažnyčią.

Veikla, kuria siekiama sustabdyti arba panaikinti revoliucijos sukeltus politinius pokyčius. Bolševikai šią sąvoką plačiai taikė įvairiems tikriems ir tariamiems savo valdžios priešininkams.

1950–1953 m.

1917 m. rugpjūčio krizė, kai Lavro Kornilovo vadovaujami daliniai pajudėjo Petrogrado link. Kerenskis tai įvertino kaip grėsmę vyriausybei ir galimą karinio valdžios perėmimo bandymą.

1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba priėmė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, atkurdama 1940 m. sovietų okupuotos Lietuvos Respublikos nepriklausomybę.

1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos priimtas dokumentas, skelbiantis apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir 1940 m. SSRS okupacijos panaikinimą.

Bermontininkai – tai po karo Lietuvoje likusių vokiečių karių ir rusų baltagvardiečių (kovojusių prieš bolševikus) junginys, vadovaujamas Pavelo Bermonto-Avalovo. Jie plėšikavo ir siekė nuversti Lietu...

1918 m. pabaigoje bolševikai įsiveržė į Lietuvą ir užėmė Vilnių. Laikinoji vyriausybė persikėlė į Kauną. Su Vokietijos karininkų ir karių pagalba, Lietuvos kariuomenei-savanoriams pavyko sustabdyt...

Pats skaudžiausias ir sudėtingiausias konfliktas. Lenkija siekė prisijungti Vilniaus kraštą. 1920 m. rudenį, Lenkijai suvaidinus „sukilimą“, generolo Liucjano Želigovskio vadovaujama kariuomenė **užgr...

Matomas gamtinės aplinkos pakeitimas dėl žmogaus veiklos. Ikimoderniaisiais laikais tai labiausiai pasireiškė per miškų pavertimą ariama žeme, pelkių sausinimą ir gyvenviečių plėtrą. Valakų reform...

1385 m.

Politinė srovė, savo programą grindusi katalikų tikėjimo vertybėmis ir kaimo žmonių interesų gynimu.

LDK veikėjas; programoje siejamas su LDK kraštovaizdžio ir jo kaitos supratimu.

Jūrų keliautojas; siejamas su 1492 m. kelione ir Kolumbiniu apsikeitimu.

1492 m.

Istorinis veikalas, kuriame įvykiai aprašomi griežta chronologine tvarka (metai po metų). Būdingas Viduramžiams, dažnai subjektyvus ir didaktiškas.

Procesas, kurio metu totalitarinė valstybė pajungia visą kultūrinį gyvenimą (meną, literatūrą, mokslą, švietimą) vienai valdančiajai ideologijai. Kultūra tampa ne saviraiškos, o **propagandos ir m...