Słownik

Vokiečių ordino kronikininkas; svarbus kaip šaltinių ir pasakojimų apie Baltijos regioną bei baltų religiją autorius.

Kryžiuočių ordino kronikininkas, „Prūsijos žemės kronikos“ autorius. Tipiškas Viduramžių metraštininkas, šlovinęs ordino kovas su pagonimis lietuviais ir prūsais iš krikščioniškosios perspektyvos.

Lietuvos diplomatas ir Vasario 16-osios Akto signataras. Papildomas Lietuvos tarptautinio pripažinimo pavyzdys; šioje III–IV kl. BP redakcijoje vardu neįvardytas.

Generolas, nacių okupacijos metais ėjęs pirmojo generalinio tarėjo pareigas (vadovavo lietuviškajai savivaldai).

Lietuvių kultūrinės veiklos rėmėjas. Vileišių rūmų ir tautinio judėjimo istorija siejama su jo veikla.

Darbininkų ir kareivių atstovų organizacija, 1917 m. turėjusi didelę realią įtaką sostinėje ir konkuravusi su vyriausybe.

Visuomenė, kurioje piliečiai aktyviai dalyvauja sprendžiant bendrus reikalus per nevyriausybines organizacijas, asociacijas, judėjimus, nepriklausomai nuo valstybės institucijų.

Ginkluotas karas šalies viduje tarp skirtingų politinių ir karinių jėgų. Rusijos pilietinio karo negalima aiškinti tik vienu Steigiamojo susirinkimo išvaikymo veiksmu.

Teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės, suteikiantis abipuses teises ir pareigas. Pakeitė viduramžių „valdinio“ sąvoką.

Prancūzijos karalius; programoje siejamas su monarchijos stiprėjimu ir ikimoderniosios valstybės raida.

1774 m. Filadelfijoje įvykęs 12 kolonijų atstovų susirinkimas, koordinavęs bendrą pasipriešinimą ir boikotą prieš Britanijos politiką.

1914–1918 m. vykęs globalus karinis konfliktas tarp Centrinių valstybių ir Antantės, kurio metu Lietuva tapo svarbiu Rytų fronto kovų lauku.

Oktavianas Augustas

1941 m. birželio 14–17 d.

Tiesioginis įvykio ar laikotarpio liudijimas, sukurtas tų įvykių metu arba juos tiesiogiai patyrusio asmens. Pavyzdžiui, laiškas, dienoraštis, archeologinis radinys.

1970 m.

1529 m.

Antanas Smetona

Vienintelė Italijos valstybė, kurią valdė vietinė Savojos dinastija ir kuri tapo pagrindiniu Italijos suvienijimo centru.

Ekonominė sistema, kurioje gamybą, kainas ir išteklių paskirstymą griežtai reguliuoja valstybė pagal iš anksto nustatytus planus.

XX a. totalitariniuose komunistiniuose režimuose taikytas ūkio organizavimas: pagrindines gamybos užduotis ir išteklių paskirstymą nustato centrinės institucijos. SSRS vyravo valstybinė nuosavybė, buv...

Sokrato mokinys, Atėnuose įkūręs filosofijos mokyklą – Akademiją. Jo idėjų (formų) teorijoje juslėmis matomi, kintantys daiktai skiriami nuo nekintamų formų, kurias siekiama pažinti protu. „Va...

Visuotinis gyventojų balsavimas svarbiu valstybiniu klausimu, pavyzdžiui, dėl tam tikros teritorijos prisijungimo prie naujos valstybės.

Nuomonių, organizacijų ir kultūros raiškų įvairovė, kai viena politinė jėga neturi visuomenės viešojo gyvenimo monopolio.

Česlovas Milošas

1946–1947 m. SSRS kilęs masinis badas, kurį sukėlė sausra ir režimo sprendimas toliau eksportuoti grūdus, ignoruojant gyventojų poreikius.

1794-05-07 dokumentas, kuriuo siekta pritraukti valstiečius į sukilimą, ribojant baudžiavą. Paprastas skaičių modelis: jei prisijungusiųjų dalis yra $p$, pažadai gerinti padėtį turėjo didinti $p$.

Graikų miestas ir jo aplinkinė teritorija, turėję savas politines institucijas.

Daugiadievystė – tikėjimas daug dievų. Baltų religijos šaltiniuose bei vėlesnėje tradicijoje minimos skirtingos dievybės. Jų vardų sąrašas savaime neįrodo visiems baltams vienodos hierarchijos.

Pieno perdirbimo bendrovių sąjunga, kuri organizavo sviesto bei kitų pieno produktų gamybą ir jų eksportą į Vakarų Europą.