Słownik

Simbolizuoja Kuprelio vienatvę, atsiskyrimą nuo pasaulio, jo vidinę tvirtovę. Ritmingas malūno bildesys atspindi jo minčių ir jausmų tėkmę.

Romane minimas 1709–1711 metų Didysis maras – epidemija, sunaikinusi didžiąją dalį Mažosios Lietuvos gyventojų ir tapusi lūžio tašku krašto istorijoje.

Vyriausia Krizo duktė. Jos paveikslas piešiamas kaip piktos, pavydžios ir šiurkščios moters, kuri vėliau priglaudžia, bet kartu ir engia savo seserį Urtę.

Atlieka „lemtingos žinios“ pranešėjos vaidmenį, pirmoji pasako Kupreliui apie Gundės pabėgimą. Jos paveikslas dviprasmiškas – ji ir užjaučia, ir pašiepia.

Geriausia Evos draugė, taip pat našlė, ieškanti maisto savo vaikams. Ji yra Evos palaikymo ramstis, stipri moteris, kuri neleidžia draugei pasiduoti. Tragiškai žūsta, sumušta rusų kareivių.

Senojo Šimonio sūnus, vienintelis šeimoje išlikęs po maro. Vokiečių kolonistų išvaromas iš tėvų dvaro. Simbolizuoja tragišką lūžį giminės istorijoje – statuso ir tėviškės praradimą.

Istorinis-etnografinis regionas, apėmęs šiaurės rytinę buvusios Prūsijos karalystės dalį (dab. Kaliningrado sritis ir Klaipėdos kraštas). Pasižymėjo liuteronybe ir stipria vokiečių kultūros įtaka.

Literatūroje dažnas motyvas, vaizduojantis jautrios, dvasiškai turtingos asmenybės (menininko) susidūrimą su žiauria, materialistine ir nesupratinga visuomene.

Žodis ar posakis, vartojamas perkeltine reikšme. Kristoferis teigia, kad metaforos yra melas, nes jos sako, kad vienas daiktas yra kitas, nors taip nėra. Pavyzdžiui, „širdis plyšta“ jam yra nelogi...

Turtingo ūkininko sūnus, suvedžiojęs ir apleidęs Urtę. Jis simbolizuoja pasiturinčiųjų beširdiškumą ir moralinį supuvimą, abejingumą silpnesniųjų likimui.

Jokūbo sūnus, kuris išsižada savo „būriškos“ kilmės ir išvyksta į Karaliaučių siekti vokiečių valdininko karjeros. Veda vokietę, sūnų pavadina vokišku vardu. Jis įkūnija nutautėjusio lietuvininko...

Paskutinė herojaus ištarta frazė – „Arr-kk-lį, duokk!“ – liudija, kad jo aistra nedingo net mirties akivaizdoje.

Tragiškas lyderis. Nepaprastų gabumų, „puikus premjeras“, strategas ir organizatorius, tačiau gatvės paverstas nusikaltėlių „atamanu“. Jo paveikslas atskleidžia, kaip sistema sunaikina potencialą....

Miko mintis: „kad taip gerai pajojus ant gero driganto! – galvojo jis. – Tai paskum kad ir numirt“ atspindi esminį kūrinio konfliktą: aistra už mirties kainą.

Vakarinės pamaldos bažnyčioje.

Senovinis pasakojimas apie dievus, herojus ir pasaulio sukūrimą, aiškinantis gamtos reiškinius ar tradicijas.

Įkūnytas pragmatizmas. Net ir fronte jis kala fizikos dėsnius ir svajoja apie lengvatinius egzaminus. Jo noras gauti mirštančio Kemericho batus – ne žiaurumas, o šaltas, išgyvenimui būtinas racion...

Plati XX a. pradžios meno ir literatūros srovė, atmetusi tradicines formas ir ieškojusi naujų raiškos būdų, gilinusis į žmogaus psichologiją. Šeinius yra vienas lietuvių modernizmo pradininkų.

Veidmainiškos ir melagingos patriotinės propagandos įsikūnijimas. Griežtas, mažo ūgio mokytojas, kuris ilgomis kalbomis apie „tėvynės pareigą“ išsiuntė visą savo klasę į mirtį. Kai pats patenka į...

Garsus tikimybių teorijos uždavinys, kurį Kristoferis aprašo knygoje. Jis parodo, kaip intuicija gali klaidinti, o teisingą atsakymą galima rasti tik pasitelkus logiką. Šis pavyzdys **iliustruoja Kris...

Vieno veikėjo kalba, skirta sau, kitiems veikėjams arba tiesiogiai žiūrovams.

Viena svarbiausių temų Žemaitės kūryboje. Ji detaliai vaizdavo sunkų moterų likimą, priverstines vedybas, vyrų smurtą, teisių neturėjimą. Kūriniai kaip „Marti“ ar „Topylis“ tapo moterų kančios sim...

Už scenos nuolat skambanti džiazo muzika „Blue Piano“ atspindi Naujojo Orleano gyvybingumą, aistras ir liūdesį. Ji pabrėžia dramatiškus įvykius.

Polkos melodija „Varsouviana“ skamba tik Blanšos galvoje. Ji primena apie tragišką įvykį – jauno vyro savižudybę, dėl kurios ji jaučiasi kalta. Ši muzika pasigirsta, kai Blanša susiduria su praeit...

Kuprelio jausmų išraiškos priemonė. Per muziką jis išlieja savo meilę, skausmą ir ilgesį. Tai jo sielos kalba.