Glossary

Empirizmo sąvoka (lot. „švari lenta“), teigianti, kad žmogus gimsta be jokių įgimtų idėjų ar proto taisyklių.

Kompensacinis teisingumas, reikalaujantis atkurti teisinę lygybę ir atlyginti patirtą žalą po padarytos skriaudos ar neteisėto veiksmo.

Būsena ar apeiginis vyksmas, kurio metu asmuo atsisako ankstesnio socialinio ar dvasinio statuso ir priima naują.

Friedricho Nietzsche's raginimas įveikti pasyvų prisitaikymą prie visuomenės normų ir drąsiai kurti savo individualią vertybių sistemą.

Nuolatinis procesas, per kurį daiktai atsiranda, kinta ir pereina iš vienos būsenos į kitą; Herakleito tikrovės pagrindas.

Filosofinė nuostata, apibendrinama formule „žinau, kad nieko nežinau“, atmetanti dogmas ir atverianti kelią kritiškam mąstymui.

Praktinis veiksmas, atliekamas pagal aiškų išorinį algoritmą ar taisykles siekiant pataisyti sutrikusią būklę.

Nematomas, savaime suprantamu laikomas kasdienybės laukas, kurį suformuoja dominuojančios technologijos ir kuris nustato visuomenės bendravimo taisykles.

Biomedicinos ir skaitmeninių technologijų modifikuojamas žmogaus kūnas, tampantis nuolat tobulinamu ir koreguojamu projektu.

Būsena, kai kiekviena sielos dalis ar valstybės luomas atlieka tik savo prigimtinę funkciją ir nesikiša į kitų reikalus.

Teisės teorija, teigianti, kad teisė yra tik valstybės institucijų nustatytos formalios taisyklės, o įstatymo galiojimas nepriklauso nuo jo atitikties moralės reikalavimams.

Gamtos ir tikrovės aiškinimas, teigiantis, kad visi procesai turi vidinį tikslingumą ir siekia tobulumo.

Argumentas iš tikslingumo, teigiantis, kad gamtos sandaros dėsningumas ir tvarka liudija protingo Kūrėjo buvimą.

Filosofinis ir teologinis Dievo teisingumo pateisinimas blogio akivaizdoje, Leibnizo formuluotas teiginiu, kad mūsų pasaulis yra geriausias iš visų galimų pasaulių.

Tomo Akviniečio mokymas, teigiantis proto ir apreiškimo dermę: protas ir tikėjimas neprieštarauja vienas kitam, nes kyla iš to paties Dievo.

Intelekto dorybė, tirianti nekintamus dėsnius, tiesą ir bendruosius būties principus.

Filosofinių taisyklių, argumentų ir loginių teiginių visuma, kuri Antikoje buvo suprantama tik kaip pagalbinis įrankis kasdieniam filosofiniam gyvenimui pagrįsti ir palaikyti.

Žmogaus pažintinė galia, tirianti gamtos dėsnius stebimų reiškinių (fenomenų) sferoje.

Klasikinis mintinis eksperimentas apie laivą, kurio visos lentos palaipsniui pakeičiamos naujomis, keliantis klausimą apie objekto tapatumo išlikimą.

Keturgubas epikūriškas vaistas dvasiai: dievai nebaisūs, mirtis nepavojinga, gėris lengvai pasiekiamas, o skausmas pakeliamas.

Trijų pakopų dialektinis modelis: pradinė esama būklė (tezė), kylantis prieštaravimas ar krizė (antitezė) ir jų įveikimas brandesnėje pakopoje (sintezė).

Marshallo McLuhano tezė, teigianti, kad pati technologijos forma, jos struktūra ir greitis formuoja visuomenę stipriau nei konkretus ja perduodamas turinys.

Nuostata, kadangi visa tiesa kyla iš vieno Dievo, proto atradimai ir apreikštosios tikėjimo tiesos negali viena kitai prieštarauti.

Dvi pagrindinės tiesos pažinimo priemonės viduramžių filosofijoje: Dievo dovanotas apreiškimas ir žmogaus gebėjimas logiškai mąstyti.

Søreno Kierkegaardo sąvoka, reiškianti asmeninį apsisprendimą tikėti nepaisant racionalaus proto neapibrėžtumo ar paradoksų.

Galutinė tapsmo ar buvimo paskirtis ir prasmė, dėl kurios daiktas atsiranda bei kinta.

Karių ir garbės troškimo valdoma santvarka, kylanti išsigimus aristokratijai, kai protą pakeičia karinė šlovė ir ambicijos.

Žemiausia ir žiauriausia valdymo forma, atsirandanti suirus demokratijai, kai valdžią uzurpuoja baimės ir aistrų pavergtas vienvaldys.

Padėtis, kurioje bet koks galimas veiksmas ar neveikimas sukelia neigiamų padarinių ar pažeidžia kokią nors svarbią vertybę.

Būtis ar tikrovė, peržengianti materialaus pasaulio ir juslinio patyrimo ribas, dažnai siejama su dieviškumu ar dvasine prasme.

Kanto veikalo dalis, tirianti intelekto kategorijas ir taisykles, būtinas mąstyti apie patiriamus daiktus.

Kanto veikalo „Grynojo proto kritika“ dalis, tirianti apriorines juslinio suvokimo sąlygas (erdvę ir laiką).

Kanto metodo filosofinis tyrimas, tiriantis ne pačius išorinius daiktus, o žmogaus proto galias ir sąlygas, dėl kurių pažinimas tampa įmanomas.

Žmogaus dvasinės sandaros modelis, apimantis tris pradus: protingąjį, narsųjį ir geidžiantįjį.

Epikūro atrankos sistema, skirstanti norus į prigimtinius ir būtinus (maistas, saugumas, draugystė), prigimtinius, bet nebūtinus (prabanga) bei tuščius (šlovė, valdžia).

McLuhano idėja, kad konkretus tekstas ar vaizdas veikia kaip masalas protui nukreipti, kol pati medijos technologinė forma nepastebimai pertvarko mąstymą.

Iliuziniai, visuomenės prietarų sukurti troškimai (šlovė, valdžia, milžiniški turtai), neturintys natūralių ribų ir keliantys nuolatinį nesaugumą.