Glossary

Šventumo sfera religijotyroje, reiškianti tai, kas tikra, prasminga, pastovu ir priešinga pasaulietiškam chaosui.

Sąmoningas gebėjimas tenkintis tik tuo, kas būtina kūnui ir sielai, išvengiant pertekliaus keliamo nerimo.

Klasikinės Graikijos komunikacijos tradicija, kurioje mintys ir idėjos skleidžiamos gyvu balsu, o raštas tėra pagalbinė atminties priemonė.

Psichikos laukas, apimantis viską, ką žmogus tiesiogiai suvokia, jaučia ir mąsto esamuoju momentu.

Dorybė, leidžianti protu suvaldyti kūniškus malonumus ir troškimus, išvengiant aistrų pertekliaus.

Vidinis psichinis filtras, kuris sušvelnina ir iškraipo nepriimtinus pasąmonės impulsus, kad miegantysis neišsigąstų ir nepabustų.

Pasąmoninių transformacijų visuma, kuria latentinės mintys paverčiamos regimu manifestiniu sapno siužetu.

Kallipolio karių luomas, pasižymintis drąsa ir fiziniu pasirengimu, ginantis valstybę ir palaikantis tvarką be privačios nuosavybės teisės.

Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus asmeninis savistabos dienoraštis, skirtas kasdienei proto disciplinai ir dvasinei kovai su savimi karo lauke.

Būsena, kai kasdieniai faktai ar visuomenės normos staiga praranda įprastą akivaizdumą ir reikalauja naujo apmąstymo.

Aukščiausias Abrahemo Maslow poreikių piramidės lygmuo, reiškiantis asmens siekį pilnai išskleisti savo kūrybinius talentus ir potencialą.

Žmogaus gebėjimas reflektuoti patį save, suvokti savo mintis, poelgius ir atskirti save nuo aplinkinio pasaulio.

Vidinių asmens galių, gebėjimų, kūrybiškumo ir dorovinių siekių nuoseklus įgyvendinimas gyvenime.

Pamatinis žmogaus instinktas ir prigimtinė teisė visomis priemonėmis ginti savo gyvybę bei fizinį saugumą.

Tikslus loginis paaiškinimas, nurodantis būtinus ir pakankamus požymius, pagal kuriuos reiškinys priskiriamas tam tikrai klasei.

Filosofinis metodas, kuriuo nuosekliai aiškinamasi žodžių ir idėjų prasmė, loginės ribos bei esminiai požymiai.

Viduramžių universitetų filosofavimo metodas, siekęs logiškai suderinti krikščioniškąjį tikėjimą su Aristotelio filosofija.

Platono principas, teigiantis, kad valstybės santvarka yra išdidintas sielos atspindys, o visuomenės darna priklauso nuo piliečių vidinės tvarkos.

Griežta trijų teiginių samprotavimo schema, susidedanti iš didžiosios premisos, mažosios premisos ir išvados.

Konkrečios kultūros ar epochos sukurta materiali ir juslinė nematomo archetipo išraiška mene, mituose, religijoje ar sapnuose.

Aristokratų ir pasiturinčių Atėnų piliečių susibūrimas po vakarienės, tapęs svarbia bendravimo, muzikos ir filosofinių disputų erdve.

Nuoseklus ir planingas tikrovės faktų fiksavimas natūralioje aplinkoje be dirbtinio laboratorinio įsikišimo.

Dvejetainiu kodu veikianti tinklinė technologija, jungianti tekstą, garsą ir vaizdą į vieningą, nuolat redaguojamą terpę.

Filosofinė pozicija, abejojanti patikimo pažinimo galimybe ir teigianti, kad žmogus negali pasiekti jokios tikros tiesos.

Idealios, tikrovėje neegzistuojančios visuomeninės santvarkos modelis, kuriame bandoma panaikinti neteisybę, skurdą bei konfliktus sukuriant tobulą tvarką.

Keliaujantys V a. pr. Kr. išminties ir iškalbos mokytojai, mokę piliečius oratorystės meno ir praktinės sėkmės polise už atlygį.

Senovės Graikijos mokymo kryptis, kurios atstovai (sofistai) mokė iškalbos ir ginčo meno siekdami praktinės naudos, o ne objektyvios tiesos atskleidimo.

Filosofinio bendravimo būdas, kai meistriškai užduodamais klausimais pašnekovas skatinamas patikrinti savo įsitikinimus ir atrasti sąvokos esmę.

Sąmoninga Sokrato pokalbio taktika, kai filosofas dedasi nežinančiu mokiniu, prašydamas pašnekovo pamokyti, ir taip priverčia jį atskleisti savo žinių spragas.

Šiuolaikinė emocinė įtampa ir baimė atrodyti nepakankamai sėkmingam ar vertingam kitų akyse, dažnai sustiprinama socialinių tinklų spaudimo.

Sąmoningas gamtos ar objekto formų apibendrinimas, ritmizavimas ir supaprastinimas siekiant meninės išraiškos.

Atviro tipo dengta kolonada Atėnų agoros pakraštyje, kurioje susirinkdavo Zenono Kitijiečio mokiniai ir nuo kurios kilo stoicizmo pavadinimas.

Helenizmo filosofijos kryptis, teigianti, kad laimė pasiekiama ugdant dorybę, valdant aistras ir griežtai atskiriant savo valiai paklūstančius dalykus nuo išorinių aplinkybių.

Viena iš ydų aukso vidurio ašyje; būsena, kai žmogui pritrūksta būtino jausmo, drąsos ar atsakomybės veikti.

Meninė tiesa, grindžiama asmenine kūrėjo emocine patirtimi, interpretacija ir pasaulėjauta, o ne faktiniu dokumentiškumu.

Filosofinė pozicija, kad visa fizinė tikrovė tėra mąstančių subjektų patiriami pojūčiai ir idėjos.

Savarankiškas būties pamatas; tai, kas egzistuoja savaime ir nepriklauso nuo kito daikto buvimo.

Ontologinė teorija, teigianti, kad tikrovę sudaro du nepriklausomi pradai: nemateriali mąstanti siela ir materiali tįsi materija.

Moralusis asmenybės cenzorius, susiformuojantis perimant visuomenės normas bei tėvų autoritetą ir baudžiantis asmenį kaltės jausmu.

Būsena, kai žmogus praranda gilų ryšį su savo kūniškumu, kitais asmenimis ir savo veiklos prasme, tapdamas vartotoju ar stebėtoju.

Aukščiausiasis valstybės valdžios turėtojas (vienas monarchas arba asamblėja), turintis nedalomą monopoliją priimti ir vykdyti sprendimus.

Juslių tarpusavio pusiausvyra (regos, klausos, lytėjimo santykis), lemianti, kaip žmogus priima, apdoroja ir vertina tikrovės informaciją.

Davido Hume'o asmens teorija, teigianti, kad pastovios nemirtingos sielos ar „Aš“ nėra – tėra nuolat kintančių pojūčių ir minčių seka.