Glossar

Racionalioji asmenybės dalis, veikianti pagal realybės principą ir ieškanti saugaus kompromiso tarp Id norų, Superego draudimų ir aplinkos reikalavimų.

J.-P. Sartre'o tezė, kad žmogus iš pradžių tiesiog atsiranda pasaulyje (egzistuoja) ir tik vėliau savo veiksmais apibrėžia, kas jis yra, nes neturi įgimtos išankstinės paskirties.

Jean-Paul Sartre'o principas, teigiantis, kad žmogus iš pradžių tiesiog atsiranda pasaulyje ir tik vėliau savo sprendimais susikuria save pats.

Asmenybės prabudimas iš pasyvaus kasdienybės miego į autentišką, laisvą ir atsakingą gyvenimo kūrimą.

XX a. mąstymo kryptis, tirianti konkretaus žmogaus laisvę, asmeninį apsisprendimą, būties prasmę ir baigtinumą.

Kaltė, kylanti ne iš tyčinio nusikaltimo, o iš neišvengiamos būtinybės veikti ribotame pasaulyje, kur kiekvienas pasirinkimas atmeta kitas alternatyvas.

Vidinis sukrėtimas, atsirandantis ne vien iš fizinio skausmo, bet iš situacijos beprasmybės pojūčio ir klausimo „kodėl aš?“.

Gilus bejėgiškumo išgyvenimas susidūrus su neįveikiama būties riba, kai visi įprasti elgesio modeliai pasirodo neveiksmingi.

Sąmoningas ir gilus savo gyvenimo prioritetų, atsakomybės, vertybių ir pasirinkimų vertinimas baigtinumo akivaizdoje.

Klausimas, reikalaujantis ne mechaninio taisymo algoritmo, o asmeninės vidinės pozicijos ir prasmės suteikimo nepakeičiamai situacijai.

Vidinė būsena, kylanti susidūrus su nebūtimi ir savo baigtinumu, kuri sugriauna kasdienes iliuzijas ir skatina apsispręsti autentiškai.

Būsenos suvokimas, kai sugriuvus įprastoms visuomeninėms struktūroms žmogus pasijunta bejėgis prieš atsitiktinumus, politinius perversmus ir likimo smūgius.

Sąmoningas ir radikalus asmens sprendimas pertvarkyti savo vertybes, įpročius ir elgesį pagal pasirinktos filosofinės mokyklos idealus.

Vidinės tuštumos, beprasmybės ir apatijos jausmas, atsirandantis neįgyvendinus prasmės poreikio.

Senovės graikų kalbos terminas, reiškiantis tariamą nuolankumą, apsimestinį nežinojimą ar menkesnės padėties demonstravimą.

Visuomenės gamybinių jėgų ir gamybinių santykių visuma, sudaranti materialųjį socialinės tvarkos pamatą.

Galimybė suformuluoti konkrečią bandymo procedūrą, kurios rezultatai patvirtintų arba paneigtų tiriamą teiginį.

Signalo judėjimas šviesos greičiu, kuris panaikina geografinį atstumą ir paverčia informacijos perdavimą momentiniu.

Sokratiškojo pokalbio tyrimo būdas, kai nuosekliais klausimais tikrinamas pašnekovo teiginių neprieštaringumas ir atskleidžiamos loginės klaidos.

Sokratiškojo metodo pakopa, kai kryžminiais klausimais pašnekovo teiginyje atskleidžiami vidiniai prieštaravimai.

Sokrato taikytas kryžminio klausinėjimo ir paneigimo metodas, kuriuo iš pašnekovo atsakymų išvedamas vidinis prieštaravimas pradiniam teiginiui.

Komunikacijos būdas, tiesiogiai veikiantis baimę, pasididžiavimą ar kaltės jausmą, apeinantis loginį faktų tikrinimą.

Mokslinis žmogaus tyrimas, paremtas faktais, stebėjimais, matavimais ir eksperimentais (pvz., biologinė, kultūrinė ar socialinė antropologija).

Klausimas, į kurį atsakoma tiriant juntamąjį pasaulį stebėjimais, matavimais ar eksperimentais.

Pažinimo sritis, tirianti gamtos ir visuomenės reiškinius stebėjimais, matavimais bei laboratoriniais eksperimentais ir siekianti nustatyti priežastinius dėsnius.

Teorinės prognozės lyginimas su faktais, gautais atliekant stebėjimą arba kontroliuojamą eksperimentą.

Tikrovės pažinimo būdas, grindžiamas tiesioginiu jusliniu stebėjimu, matavimu ir praktiniais bandymais.

Pažinimo teorijos kryptis, teigianti, kad patikimas žinojimas apie pasaulį kyla iš jutiminio patyrimo ir eksperimento.

Epikteto mokinio Ariano užrašytas trumpas praktinės stoikų etikos vadovėlis (graikiškai – „Parankinė knyga“).

Kankorėžinė liauka smegenyse, kurią Descartes'as laikė hipotetine nematerialios sielos ir fizinio kūno sąveikos vieta.

Teiginys, kad žmones kankina ir baugina ne patys pasaulio įvykiai, o jų pačių susikurta nuomonė ir vertinimai apie tuos įvykius.

Epikūro sukurta filosofinė sistema, siekianti kūno skausmo nebuvimo, dvasios ramybės ir protingo troškimų apribojimo.

Epikūro Atėnuose įkurta filosofinė bendruomenė, pasižymėjusi atvirumu visiems socialiniams sluoksniams ir atsiribojimu nuo politikos.

Graikiškas terminas, reiškiantis tikrą, pagrįstą ir patikrintą žinojimą; pažinimo lygmuo, pasiekiamas proto pastanga mąstant amžinas ir nekintančias esmes.

Filosofinė nuostata, pagrįsta sąžiningu savo žinių ribų pripažinimu ir atvirumu galimybei, kad ginama pozicija gali būti klaidinga.

Filosofijos šaka (pažinimo teorija), tirianti žinių kilmę, jų patikimumo kriterijus, tiesos prigimtį ir žmogaus pažintinius gebėjimus.

Sąmoningas sprendimo susilaikymas ir proto tyla, kai atsisakoma dogmatiškai teigti ar neigti, atvedanti į sielos ataraksiją.

Religinė ar filosofinė teorija apie paskutiniuosius laikus, pasaulio pabaigą, Paskutinį teismą ir galutinį žmonijos likimą.

Filosofinis klausimas „Kas yra...?“, nukreiptas į tikrąją reiškinio prigimtį ir vidinę prasmę, o ne vien į jo išorines funkcijas ar atsiradimo mechanizmą.

George'o Berkeley principas (lot. „būti – tai būti suvokiamam“), reiškiantis, kad daikto egzistavimas yra tapatus jo buvimui kieno nors patyrimo turiniu.

Filosofinė disciplina, nagrinėjanti grožio prigimtį, meninę kūrybą, juslinį suvokimą ir vertinimo kriterijus.

Kanto filosofijoje – subjektyvus, tačiau visuotinumo siekiantis vertinimas, kylantis iš laisvo vaizduotės ir proto žaismo be praktinio suinteresuotumo.

Graikiškas terminas, reiškiantis asmens charakterį, dvasinę nuostatą arba bendruomenės gyvenimo būdą.

Filosofinė disciplina, tirianti moralę, gėrio ir blogio kriterijus, laisvą valią bei teisingo elgesio principus.

Visiškas asmens žodžių, skelbiamų moralinių principų ir realių kasdienių poelgių sutapimas, ypač išbandomas ribinėse krizinėse situacijose.

Požiūris, teigiantis, kad moralinės vertybės ir tiesos yra santykinės, priklausomos tik nuo konkrečios kultūros ar istorinio laikotarpio, todėl visuotinių normų nėra.

Aukščiausiasis žmogiškasis gėris, reiškiantis viso gyvenimo klestėjimą ir pilnatvę per veiklą pagal dorybę.

Aristotelio etikoje – aukščiausias žmogaus veiklos tikslas, reiškiantis pilnavertį žmogiškosios esmės klestėjimą ir prasmingą, protu grįstą gyvenimą.