Glossar

G. W. F. Hegelio filosofinė sistema, teigianti, kad visa tikrovė yra mąstantis protas arba dvasia, kuri pamažu pažįsta save per istorinį procesą.

Mąstymo veiksmas, kai mintyse atsiribojama nuo pavienių, atsitiktinių daikto savybių ir išskiriamas bendras esminis požymis.

Skaudus plyšys tarp žmogaus teisingumo bei prasmės lūkesčio ir abejingos, nepaaiškinamos pasaulio tikrovės.

Morališkai abejingi dalykai stoikų etikoje (pvz., sveikata, turtas ar reputacija), kurie patys savaime žmogaus nepadaro nei doro, nei blogo.

Stoikų etikoje – moraliniu požiūriu neutralūs dalykai (sveikata, skurdas, turtas, ligos, mirtis), kurie savaime nepadaro žmogaus nei doro, nei nedoro.

Filosofinė pozicija, teigianti, kad proto ar mokslo priemonėmis neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti Dievo buvimo.

Kintanti, atsitiktinė daikto savybė (pvz., spalva, svoris ar vieta), kuri negali egzistuoti savarankiškai be substancijos.

Pažinimo kriterijus racionalizme, reiškiantis, kad idėja yra suvokiama taip aiškiai ir ryškiai, jog prote nebelieka jokio pagrindo ja abejoti.

Proto atveriama tikroji tiesa (pažodžiui – atidengtis, nepaslėptis), pasiekiama loginio samprotavimo keliu ir nepriklausoma nuo juslių.

Automatizuotų programinių taisyklių valdomas vartotojo laiko ir žvilgsnio nukreipimas pagal ankstesnį jo elgesį tinkle.

Skaitmeninių platformų matematinis mechanizmas, kuris pagal vartotojo ankstesnį elgesį atrenka ir sureitinguoja jam rodomą informaciją.

Praktinis gebėjimas kurti materialius daiktus ar atlikti techninius veiksmus pagal žinomas gamybos taisykles.

Laikysena, reiškianti meilę savo likimui ir ramų, sąmoningą visų neišvengiamų gyvenimo įvykių priėmimą be pasipriešinimo ar pykčio.

Procesas, kurio metu kūnas prislopina arba atskiria pratęstą gebėjimą (pvz., atmintį ar fizinę jėgą), kad apsisaugotų nuo technologinės perkrovos.

Būtis už laiko ribų, religinėje mintyje reiškianti Dievo buvimą ir pomirtinį dvasinį tęstinumą.

Už jutiminio pasaulio ir fizinės mirties ribų esanti transcendentinė tikrovė, kurioje atstatomas galutinis teisingumas.

Ernsto Cassirerio žmogaus apibrėžimas („simbolinė būtybė“), pabrėžiantis gebėjimą pasaulį patirti ir kurti per kalbos, meno, mito bei mokslo simbolius.

Subjektyvios savybės, kurios neegzistuoja pačiame daikte, o kyla žmogaus pojūčiuose, pavyzdžiui, spalva, kvapas, garsas ar skonis.

Rūšis arba giminė, nusakanti bendrą daikto prigimtį ir esmę (pavyzdžiui, sąvokos „žmogus“ arba „medis“).

Dirbtinė žmogaus sukurta kultūrinė, techninė ir socialinė aplinka, pakeičianti tiesioginį ryšį su laukine gamta.

Virš ekonominės bazės iškylanti idėjinė ir institucinė sfera: teisė, politika, valstybė, religija, menas ir filosofija.

Nietzsche's asmenybės idealas: dvasinės saviugdos siekiantis žmogus, kuris įveikia vidutinybę ir pats tampa naujų vertybių kūrėju po Dievo mirties.

Alegorijoje aprašyta būsena, kai prie tamsos pripratęs kalinys išvedamas į saulės šviesą ir patiria aštrų akių skausmą; tai simbolizuoja proto diskomfortą atsisakant patogių iliuzijų.

Stoikų siekiama būsena – proto laisvė nuo griaunančių afektų ir aistrų (pykčio, pavydo, baimės), o ne emocinis bejausmiškumas ar abejingumas kitiems.

Stoikų siekiama būsena – laisvė nuo klaidinančių, protą temdančių aistrų (pykčio, baimės, nevilties), o ne bejausmis abejingumas aplinkai.

Kūno būsena, kai žmogus nepatiria jokio fizinio skausmo, negalavimo ar fiziologinio stygiaus.

Mąstymo aklavietė, kylanti suvokus savo ankstesnio žinojimo prieštaringumą ir skatinanti pradėti tikrą tyrimą.

Iš konkretaus juslinio patyrimo ir stebėjimo įgyjamas žinojimas, kuris be patirties faktų negalėtų būti patvirtintas.

Iš patyrimo kylantis žinojimas, kurio teisingumas patvirtinamas tik faktiniais stebėjimais.

Mokymas apie Dievą, pagrįstas tiesomis, kurių protas pats negali atrasti (pvz., Švenčiausioji Trejybė) ir kurios priimamos per tikėjimą.

Dievo valios ir antgamtinių tiesų atskleidimas žmogui per Šventąjį Raštą ir Bažnyčios tradiciją.

Nuo patyrimo nepriklausantis žinojimas ar proto taisyklė, turinti visuotinumo ir būtinumo pobūdį (pavyzdžiui, matematinis teiginys ar priežastingumo dėsnis).

Įgimtas žmogaus gebėjimas priimti pojūčius per vidines stebėjimo formas, kurios nepriklauso nuo pačių daiktų.

Žinojimas, pasiekiamas grynuoju protu prieš bet kokį patyrimą ir nepriklausomai nuo jo (pavyzdžiui, logikos ir matematikos teiginiai).

Suvokimas, kad žmogus privalo pats atsakyti už savo sprendimus ir jų pasekmes net ir nežinomybės sąlygomis.

Teologinė samprata, teigianti, kad Dievas išmintingai ir tikslingai valdo pasaulio vyksmą bei veda žmoniją link numatytos atomazgos.

Pirminis pradas, visos tikrovės pradžia ir esminis pamatas, iš kurio viskas kyla ir į kurį vėl sugrįžta.

Literatūrologijos ir kultūros filosofijos kryptis, tirianti pasikartojančių mitinių schemų ir archetipų funkcijas grožiniame kūrinyje.

Senovės graikų sąvoka, reiškianti meistriškumą, tobulumą ar dorybę, atskleidžiančią geriausią daikto ar žmogaus paskirtį.

Geriausiųjų ir išmintingiausiųjų filosofų valdymas, Platono akyse esantis tobuliausia ir teisingiausia santvarka.

Aristotelio logikos, fizikos ir metafizikos sistema, XIII a. sugrįžusi į Vakarų Europą ir suteikusi scholastikai naujų proto kategorijų.

Sąmoninga proto ir kūno pratybų praktika (iš graikų k. askēsis), skirta ištvermei bei nepriklausomybei nuo fizinių patogumų ugdyti.

Individualios patirties sluoksnis, kurį sudaro konkretaus žmogaus pamiršti įvykiai, išstumti nemalonūs prisiminimai ir asmeniniai kompleksai.

Filosofinė problema, nagrinėjanti, kas leidžia asmeniui išlikti tuo pačiu subjektu nepaisant nuolatinio kūno, minčių ir patirčių kitimo laike.

Pamatinis Kanto etikos reikalavimas į kiekvieną žmogų žiūrėti kaip į tikslą patį savaime, o ne kaip į priemonę kitų asmenų tikslams įgyvendinti.

Vidinė sielos ramybė ir emocinis stabilumas, pasiekiamas nustojus eikvoti energiją nevaldomiems išoriniams dalykams.

Bausmės tikslas užkirsti kelią būsimiems nusikaltimams parodant, kad nusikalstamo elgesio kaina viršys bet kokią galimą jo naudą.

Demokrito ir Epikūro materialistinė gamtos samprata, teigianti, kad visa tikrovė susideda tik iš judančių atomų ir tuštumos.

Teisingumo atkūrimo veiksmas, kai nusikaltusiam asmeniui paskiriama griežtai proporcinga jo padarytam blogiui bausmė.

Esminė substancijos savybė Spinozos filosofijoje, kurią protas suvokia kaip sudarančią jos pačią giliausią prigimtį (žmogui žinomi mąstymas ir tįsumas).

Komunikacijos priemonė (pvz., televizija ar kinas), vienu metu veikianti ir regą, ir klausą dinamišku judančio vaizdo bei garso srautu.

Hegelio dialektinio virsmo sąvoka, reiškianti tris veiksmus vienu metu: panaikinti ankstesnę būklę, išsaugoti jos teigiamas savybes ir pakelti ją į aukštesnį kokybės lygį.

Ideali Kanto viltis – dorybės ir laimės dermė, kurioje laimė žmogui tenka proporcingai pagal jo moralinį vertumą.

Aristotelio taisyklė, pagal kurią charakterio dorybė yra pusiausvyra tarp dviejų kraštutinumų – ydingo trūkumo ir ydingo pertekliaus.

Dorybės taisyklė, reikalaujanti rasti santykinę pusiausvyrą tarp dviejų ydų – jausmo ar veiksmo stokos ir pertekliaus.

Didelis informacijos kiekis ir detalių aiškumas pranešime, nepaliekantis vietos vartotojo savarankiškai improvizacijai.

Laiko išgyvenimas, kai žmogus suvokia savo baigtinumą ir nebelaiko laiko begaliniu ištekliu, kurį galima atidėlioti.

Gyvenimo būdas, kai žmogus priima savo mirtingumą ir laisvę bei renkasi pats, užuot aklai paklusęs minios ar viešosios nuomonės spaudimui.

Pripažinto praeities mąstytojo, Šventojo Rašto ar Bažnyčios tėvo tekstinis liudijimas, laikytas privaloma atrama filosofinėje diskusijoje.

Musulmonų filosofo Averojaus (Ibn Rušdo) Aristotelio komentarų sekėjų kryptis, kėlusi proto autonomijos ir radikalaus filosofavimo klausimus.