Glosario

Yda, pasireiškianti perdėta baime ir pasitikėjimo savimi stoka esant būtinybei veikti.

Prieštaringa emocinė būsena stebint didingą gamtą, kai pirminį fizinį išgąstį lydi dvasinis proto pakylėjimas.

Marxo visuomenės modelis, kur ekonominis gamybos pamatas (bazė) formuoja teisinę, politinę, religinę ir filosofinę tvarką (antstatą).

Loginė ar priežastinė grandinė, kuri tęsiasi į begalybę be jokio pradinio taško ar pamatinės priežasties.

Jeano-Jacques’o Rousseau sąvoka (volonté générale), reiškianti visos pilietinės bendruomenės valią, nukreiptą tik į bendrąjį gėrį ir visuotinę lygybę.

Arnoldo Gehleno teiginys, kad žmogus gimsta be specializuotų organų ar griežtų instinktų, todėl be kultūros neišgyventų.

Egzistencialistinė saviapgaulės forma, kai asmuo bando paneigti savo laisvę ir teisina savo poelgius aplinkybėmis, likimu ar visuomenės normomis.

Savęs apgaudinėjimas apsimetant daiktu ar bevaliu sraigteliu, siekiant nusimesti atsakomybę už savo pasirinkimus ir pasiteisinti aplinkybėmis.

Prieštaravimas tarp teiginio, kad Dievas yra be galo geras bei visagalis, ir fakto, jog pasaulyje egzistuoja nekaltų kančia.

Prie Vezuvijaus rastas romėniškų sidabro dirbinių rinkinys, kurio skeletų puodelyje pavaizduotas Epikūras ir primenamas gyvenimo laikinumas.

Neišvengiamas žmogaus susidūrimas su aplinkos pasipriešinimu, skirtingomis pažiūromis, interesais bei vidiniais moraliniais konfliktais.

Loginis neišvengiamumas tarp priežasties ir pasekmės; Hume'o teigimu, tai tėra proto sukurtas psichologinis įprotis, o ne stebimas faktas.

Būtis, kuri negali neegzistuoti ir kurios buvimas nepriklauso nuo jokių išorinių priežasčių ar aplinkybių.

Filosofinė kategorija, žyminti visa, kas egzistuoja; Parmenido filosofijoje – vientisa, amžina, nedaloma ir nekintanti tikrovė.

Pamatinis marksizmo teiginys, skelbiantis, kad materiali žmonių gyvenimo padėtis ir darbo sąlygos formuoja jų mąstymą, o ne atvirkščiai.

Martino Heideggerio samprata (vok. Sein-zum-Tode), reiškianti neišvengiamo mirtingumo įsisąmoninimą, kuris išvaduoja iš kasdienybės paviršutiniškumo.

Martino Heideggerio sąvoka (Sein-zum-Tode), nurodanti, kad žmogaus egzistencija yra neatsiejama nuo nuolatinio artėjimo prie mirties.

Parmenido filosofijoje – tai, kas tikrai egzistuoja; amžina, nedaloma, nekintanti ir pilna tikrovė, pasiekiama tik protu.

Optinis įrenginys – tamsi dėžė ar kambarys su maža anga vienoje sienelėje, pro kurią sklindantys šviesos spinduliai priešingoje plokštumoje sukuria apverstą tikrovės atvaizdą.

Horacijaus išgarsintas šūkis „skink dieną“, romėnų recepcijoje glaudžiai susipynęs su epikūrišku raginimu džiaugtis dabartimi.

Žmogaus moralinių įpročių ir dorybių visuma; asmenybės branda, tampanti antrąja prigimtimi.

Senovės graikų ir romėnų pasaulėvaizdžiui būdinga samprata, pagal kurią laikas sukasi ratu sekdamas gamtos ritmus, o civilizacijos nuolat atgimsta, klesti ir vėl žlunga.

Lotyniškas teiginys „Mąstau, vadinasi, esu“ – Descartes'o atrasta pirmoji neabejotina tiesa: pats abejojimo ir mąstymo faktas neišvengiamai įrodo mąstančiojo subjekto egzistavimą.

Šventojo Augustino principas „tikiu, kad suprasčiau“, teigiantis, jog pasitikėjimas Dievu yra būtina teisingo proto pažinimo pradžia.

Proto ir vaizduotės pastangų dydis, kurio reikalauja medija, kad jos pateikta informacija virstų prasmingu patyrimu.

Būsena kapitalistinėje santvarkoje, kai samdomasis darbininkas praranda ryšį su savo sukurtu produktu, pačiu darbo procesu, savo kūrybine prigimtimi ir kitais žmonėmis.

Samprotavimas, kurio loginė struktūra užtikrina, kad esant teisingoms prielaidoms, išvada būtinai bus teisinga.

Mokslo filosofijos klausimas, kaip aiškiai atskirti empirinį mokslą nuo nemokslinių teiginių, pseudomokslo ir metafizikos.

Nuolatinis proto budrumas dabarties akimirkoje, leidžiantis pagauti automatiškas mintis ir suvaldyti emocinius impulsus prieš atliekant veiksmą.

Psichologinis būvis, kai protas atpranta nuo ilgos loginės sekos sekimo ir persijungia į trumpų, nuolat kintančių dirgiklių fiksavimą.