Glosario

Nematomas, savaime suprantamu laikomas kasdienybės laukas, kurį suformuoja dominuojančios technologijos ir kuris nustato visuomenės bendravimo taisykles.

Biomedicinos ir skaitmeninių technologijų modifikuojamas žmogaus kūnas, tampantis nuolat tobulinamu ir koreguojamu projektu.

Būsena, kai kiekviena sielos dalis ar valstybės luomas atlieka tik savo prigimtinę funkciją ir nesikiša į kitų reikalus.

Teisės teorija, teigianti, kad teisė yra tik valstybės institucijų nustatytos formalios taisyklės, o įstatymo galiojimas nepriklauso nuo jo atitikties moralės reikalavimams.

Gamtos ir tikrovės aiškinimas, teigiantis, kad visi procesai turi vidinį tikslingumą ir siekia tobulumo.

Argumentas iš tikslingumo, teigiantis, kad gamtos sandaros dėsningumas ir tvarka liudija protingo Kūrėjo buvimą.

Tomo Akviniečio mokymas, teigiantis proto ir apreiškimo dermę: protas ir tikėjimas neprieštarauja vienas kitam, nes kyla iš to paties Dievo.

Intelekto dorybė, tirianti nekintamus dėsnius, tiesą ir bendruosius būties principus.

Filosofinių taisyklių, argumentų ir loginių teiginių visuma, kuri Antikoje buvo suprantama tik kaip pagalbinis įrankis kasdieniam filosofiniam gyvenimui pagrįsti ir palaikyti.

Žmogaus pažintinė galia, tirianti gamtos dėsnius stebimų reiškinių (fenomenų) sferoje.

Klasikinis mintinis eksperimentas apie laivą, kurio visos lentos palaipsniui pakeičiamos naujomis, keliantis klausimą apie objekto tapatumo išlikimą.

Keturgubas epikūriškas vaistas dvasiai: dievai nebaisūs, mirtis nepavojinga, gėris lengvai pasiekiamas, o skausmas pakeliamas.

Trijų pakopų dialektinis modelis: pradinė esama būklė (tezė), kylantis prieštaravimas ar krizė (antitezė) ir jų įveikimas brandesnėje pakopoje (sintezė).

Marshallo McLuhano tezė, teigianti, kad pati technologijos forma, jos struktūra ir greitis formuoja visuomenę stipriau nei konkretus ja perduodamas turinys.

Nuostata, kadangi visa tiesa kyla iš vieno Dievo, proto atradimai ir apreikštosios tikėjimo tiesos negali viena kitai prieštarauti.

Dvi pagrindinės tiesos pažinimo priemonės viduramžių filosofijoje: Dievo dovanotas apreiškimas ir žmogaus gebėjimas logiškai mąstyti.

Søreno Kierkegaardo sąvoka, reiškianti asmeninį apsisprendimą tikėti nepaisant racionalaus proto neapibrėžtumo ar paradoksų.

Galutinė tapsmo ar buvimo paskirtis ir prasmė, dėl kurios daiktas atsiranda bei kinta.

Karių ir garbės troškimo valdoma santvarka, kylanti išsigimus aristokratijai, kai protą pakeičia karinė šlovė ir ambicijos.

Padėtis, kurioje bet koks galimas veiksmas ar neveikimas sukelia neigiamų padarinių ar pažeidžia kokią nors svarbią vertybę.

Būtis ar tikrovė, peržengianti materialaus pasaulio ir juslinio patyrimo ribas, dažnai siejama su dieviškumu ar dvasine prasme.

Kanto veikalo dalis, tirianti intelekto kategorijas ir taisykles, būtinas mąstyti apie patiriamus daiktus.

Kanto veikalo „Grynojo proto kritika“ dalis, tirianti apriorines juslinio suvokimo sąlygas (erdvę ir laiką).

Kanto metodo filosofinis tyrimas, tiriantis ne pačius išorinius daiktus, o žmogaus proto galias ir sąlygas, dėl kurių pažinimas tampa įmanomas.

Žmogaus dvasinės sandaros modelis, apimantis tris pradus: protingąjį, narsųjį ir geidžiantįjį.

Epikūro atrankos sistema, skirstanti norus į prigimtinius ir būtinus (maistas, saugumas, draugystė), prigimtinius, bet nebūtinus (prabanga) bei tuščius (šlovė, valdžia).

McLuhano idėja, kad konkretus tekstas ar vaizdas veikia kaip masalas protui nukreipti, kol pati medijos technologinė forma nepastebimai pertvarko mąstymą.

Iliuziniai, visuomenės prietarų sukurti troškimai (šlovė, valdžia, milžiniški turtai), neturintys natūralių ribų ir keliantys nuolatinį nesaugumą.

Herakleito filosofinis vaizdinys, rodantis, kad objektas išlaiko savo tapatumą ne per medžiagos sustingimą, o per nuolatinę srovės apykaitą.

Dirbtinės šviesos šaltinis, degantis už kalinių nugarų; ji simbolizuoja fizinę saulę ir ribotą juslinio pasaulio šviesą, kuriančią apgaulingus šešėlius.