Glosario

Būtinybė veikti gerbiant visuotinį dorovės dėsnį, net jei tai prieštarauja asmeniniams norams, polinkiams ar patogumui.

Senekos išvystytas filosofinio rašymo žanras, kuriame etikos taisyklės perteikiamos kaip praktiški draugiški patarimai konkrečioms gyvenimo situacijoms.

Brandi ir išmintinga asmenybė, kurios elgesį stebėdami kiti mokosi praktiškai įgyvendinti dorybes gyvenime.

Praktinio proto prielaida (laisvė, Dievas, sielos nemirtingumas), kurios negalima moksliškai įrodyti, bet be kurios neįmanomas dorovinis gyvenimas.

Būtybė, turinti laisvą valią, savimonę ir gebėjimą prisiimti etinę atsakomybę už savo poelgius bei santykį su kitais.

Valdžios sprendimų ar įstatymų savybė atitikti pamatinius teisingumo, žmogaus orumo ir bendrojo gėrio reikalavimus, suteikianti jiems moralinę privalomąją galią.

Lotyniškas terminas, reiškiantis visuomenėje įprastus papročius, tradicijas ir visuotinai priimtas elgesio taisykles.

Pamatiniai žmogaus poreikiai (duona, vanduo, pastogė, saugumas, draugystė), be kurių neįmanoma išgyventi ar išsaugoti ramybės.

Poreikiai, kylantys iš natūralių impulsų, bet reikalaujantys išskirtinės kokybės ar įvairovės (pvz., prabangūs delikatesai).

Kasdienis mirties nuvertinimas slepiantis po minios nuomone, rutina ir fraze „visi žmonės miršta“, vengiant asmeninio laikinumo.

Visiškas niekis ar nebuvimas, kurio, pasak Parmenido, neįmanoma nei ištarti, nei pamąstyti, nes mąstymas visada nukreiptas į esinį.

Visiškas egzistencijos nebuvimas ar tuštuma; Parmenido teigimu, nebūties nėra, nes apie ją neįmanoma nei pagalvoti, nei kalbėti.

Reiškinys, kai geografiškai atskirtos civilizacijos sukuria identiškus vaizdinius ne dėl tarpusavio kontaktų, o dėl bendros žmogaus psichikos sandaros.

Sokrato suformuluota sąvoka, reiškianti automatišką, kritiškai neapmąstytą egzistenciją pagal kitų primestas taisykles, kuri, mąstytojo teigimu, nėra verta žmogaus orumo.

George'o Berkeley doktrina, neigianti savarankiškos fizinės materijos egzistavimą už protų ir idėjų ribų.

XVIII a. pabaigos meno kryptis, kuri per Antikos herojinius siužetus aukštino Švietimo epochos pilietinę dorybę ir ištikimybę tiesai.

XVI a. pabaigos humanisto Justo Lipsijaus inicijuotas stoikų filosofijos atgimimas, siekęs krikščioniškoje Europoje pritaikyti stoikų ištvermę krizių metu.

Šventojo Augustino suformuluotas motyvas, reiškiantis, kad baigtiniai žemiški dalykai negali numalšinti žmogaus begalinės laimės troškimo.

Egzistencinė tiesa, kad atsisakymas veikti ar pasyvumas moralinėje situacijoje taip pat yra sprendimas, sukeliantis pasekmes.

Johno Rawlso mintinis eksperimentas, kuriame teisingos visuomenės taisyklės kuriamos sprendėjams nežinant savo būsimo socialinio statuso, gabumų, turto ar sveikatos.

Kultūrinė ir egzistencinė būsena, atsirandanti sugriuvus tradicinėms vertybėms, kai aukščiausi idealai netenka vertės ir nebėra atsakymo į klausimą, vardan ko gyventi.

Teiginių ar klausimų pobūdis, nurodantis, kaip žmogui ar visuomenei dera arba privalu elgtis, o ne tiesiog fiksuojantis faktus.

Daiktas savaime (vok. Ding an sich), reiškiantis tikrovę, kokia ji egzistuoja pati savaime, nepriklausomai nuo žmogaus juslių.

Tikrovė, kokia ji egzistuoja visiškai nepriklausomai nuo mūsų patyrimo ir proto struktūrų; žmogaus teoriniam protui ji yra nepažini.

Nenutrūkstamas skaitmeninės informacijos judėjimas tinkle, pakeičiantis baigtinius leidinius ir palaikantis nuolatinę budėjimo parengtį.

Subjektyvus, asmeninėmis simpatijomis ar įpročiais grįstas įsitikinimas, kuriam trūksta patikrintų įrodymų ir loginio pagrindimo.

Pradinis filosofavimo impulsas, kai įprastas pasaulis nustoja būti savaime suprantamas ir pasirodo kaip stulbinantis slėpinys.

Pavojingas teisės normų ir visuomeninės sutarties pažeidimas, kuriuo paneigiamas kito žmogaus orumas arba bendroji teisinė tvarka.

Yda, pasireiškianti pavojaus nepaisymu, baimės stoka ir beatodairišku, neprotingu veržimusi į grėsmę.

Pagrindinis Aristotelio etikos tekstas, parašytas kaip praktinių paskaitų konspektas apie laimę, charakterį ir dorybes.