Glossary

Teiginys, kad žmones kankina ir baugina ne patys pasaulio įvykiai, o jų pačių susikurta nuomonė ir vertinimai apie tuos įvykius.

Epikūro sukurta filosofinė sistema, siekianti kūno skausmo nebuvimo, dvasios ramybės ir protingo troškimų apribojimo.

Epikūro Atėnuose įkurta filosofinė bendruomenė, pasižymėjusi atvirumu visiems socialiniams sluoksniams ir atsiribojimu nuo politikos.

Graikiškas terminas, reiškiantis tikrą, pagrįstą ir patikrintą žinojimą; pažinimo lygmuo, pasiekiamas proto pastanga mąstant amžinas ir nekintančias esmes.

Filosofinė nuostata, pagrįsta sąžiningu savo žinių ribų pripažinimu ir atvirumu galimybei, kad ginama pozicija gali būti klaidinga.

Filosofijos šaka (pažinimo teorija), tirianti žinių kilmę, jų patikimumo kriterijus, tiesos prigimtį ir žmogaus pažintinius gebėjimus.

Sąmoningas sprendimo susilaikymas ir proto tyla, kai atsisakoma dogmatiškai teigti ar neigti, atvedanti į sielos ataraksiją.

Religinė ar filosofinė teorija apie paskutiniuosius laikus, pasaulio pabaigą, Paskutinį teismą ir galutinį žmonijos likimą.

Filosofinis klausimas „Kas yra...?“, nukreiptas į tikrąją reiškinio prigimtį ir vidinę prasmę, o ne vien į jo išorines funkcijas ar atsiradimo mechanizmą.

George'o Berkeley principas (lot. „būti – tai būti suvokiamam“), reiškiantis, kad daikto egzistavimas yra tapatus jo buvimui kieno nors patyrimo turiniu.

Filosofinė disciplina, nagrinėjanti grožio prigimtį, meninę kūrybą, juslinį suvokimą ir vertinimo kriterijus.

Kanto filosofijoje – subjektyvus, tačiau visuotinumo siekiantis vertinimas, kylantis iš laisvo vaizduotės ir proto žaismo be praktinio suinteresuotumo.

Graikiškas terminas, reiškiantis asmens charakterį, dvasinę nuostatą arba bendruomenės gyvenimo būdą.

Filosofinė disciplina, tirianti moralę, gėrio ir blogio kriterijus, laisvą valią bei teisingo elgesio principus.

Visiškas asmens žodžių, skelbiamų moralinių principų ir realių kasdienių poelgių sutapimas, ypač išbandomas ribinėse krizinėse situacijose.

Požiūris, teigiantis, kad moralinės vertybės ir tiesos yra santykinės, priklausomos tik nuo konkrečios kultūros ar istorinio laikotarpio, todėl visuotinių normų nėra.

Aukščiausiasis žmogiškasis gėris, reiškiantis viso gyvenimo klestėjimą ir pilnatvę per veiklą pagal dorybę.

Aristotelio etikoje – aukščiausias žmogaus veiklos tikslas, reiškiantis pilnavertį žmogiškosios esmės klestėjimą ir prasmingą, protu grįstą gyvenimą.