Глосарій

G. W. F. Hegelio filosofinė sistema, teigianti, kad visa tikrovė yra mąstantis protas arba dvasia, kuri pamažu pažįsta save per istorinį procesą.

Mąstymo veiksmas, kai mintyse atsiribojama nuo pavienių, atsitiktinių daikto savybių ir išskiriamas bendras esminis požymis.

Skaudus plyšys tarp žmogaus teisingumo bei prasmės lūkesčio ir abejingos, nepaaiškinamos pasaulio tikrovės.

Morališkai abejingi dalykai stoikų etikoje (pvz., sveikata, turtas ar reputacija), kurie patys savaime žmogaus nepadaro nei doro, nei blogo.

Stoikų etikoje – moraliniu požiūriu neutralūs dalykai (sveikata, skurdas, turtas, ligos, mirtis), kurie savaime nepadaro žmogaus nei doro, nei nedoro.

Filosofinė pozicija, teigianti, kad proto ar mokslo priemonėmis neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti Dievo buvimo.

Kintanti, atsitiktinė daikto savybė (pvz., spalva, svoris ar vieta), kuri negali egzistuoti savarankiškai be substancijos.

Pažinimo kriterijus racionalizme, reiškiantis, kad idėja yra suvokiama taip aiškiai ir ryškiai, jog prote nebelieka jokio pagrindo ja abejoti.

Proto atveriama tikroji tiesa (pažodžiui – atidengtis, nepaslėptis), pasiekiama loginio samprotavimo keliu ir nepriklausoma nuo juslių.

Automatizuotų programinių taisyklių valdomas vartotojo laiko ir žvilgsnio nukreipimas pagal ankstesnį jo elgesį tinkle.

Skaitmeninių platformų matematinis mechanizmas, kuris pagal vartotojo ankstesnį elgesį atrenka ir sureitinguoja jam rodomą informaciją.

Praktinis gebėjimas kurti materialius daiktus ar atlikti techninius veiksmus pagal žinomas gamybos taisykles.

Laikysena, reiškianti meilę savo likimui ir ramų, sąmoningą visų neišvengiamų gyvenimo įvykių priėmimą be pasipriešinimo ar pykčio.

Procesas, kurio metu kūnas prislopina arba atskiria pratęstą gebėjimą (pvz., atmintį ar fizinę jėgą), kad apsisaugotų nuo technologinės perkrovos.

Būtis už laiko ribų, religinėje mintyje reiškianti Dievo buvimą ir pomirtinį dvasinį tęstinumą.

Už jutiminio pasaulio ir fizinės mirties ribų esanti transcendentinė tikrovė, kurioje atstatomas galutinis teisingumas.

Ernsto Cassirerio žmogaus apibrėžimas („simbolinė būtybė“), pabrėžiantis gebėjimą pasaulį patirti ir kurti per kalbos, meno, mito bei mokslo simbolius.

Subjektyvios savybės, kurios neegzistuoja pačiame daikte, o kyla žmogaus pojūčiuose, pavyzdžiui, spalva, kvapas, garsas ar skonis.

Rūšis arba giminė, nusakanti bendrą daikto prigimtį ir esmę (pavyzdžiui, sąvokos „žmogus“ arba „medis“).

Dirbtinė žmogaus sukurta kultūrinė, techninė ir socialinė aplinka, pakeičianti tiesioginį ryšį su laukine gamta.

Virš ekonominės bazės iškylanti idėjinė ir institucinė sfera: teisė, politika, valstybė, religija, menas ir filosofija.

Nietzsche's asmenybės idealas: dvasinės saviugdos siekiantis žmogus, kuris įveikia vidutinybę ir pats tampa naujų vertybių kūrėju po Dievo mirties.

Alegorijoje aprašyta būsena, kai prie tamsos pripratęs kalinys išvedamas į saulės šviesą ir patiria aštrų akių skausmą; tai simbolizuoja proto diskomfortą atsisakant patogių iliuzijų.

Stoikų siekiama būsena – proto laisvė nuo griaunančių afektų ir aistrų (pykčio, pavydo, baimės), o ne emocinis bejausmiškumas ar abejingumas kitiems.

Stoikų siekiama būsena – laisvė nuo klaidinančių, protą temdančių aistrų (pykčio, baimės, nevilties), o ne bejausmis abejingumas aplinkai.

Kūno būsena, kai žmogus nepatiria jokio fizinio skausmo, negalavimo ar fiziologinio stygiaus.

Mąstymo aklavietė, kylanti suvokus savo ankstesnio žinojimo prieštaringumą ir skatinanti pradėti tikrą tyrimą.

Iš konkretaus juslinio patyrimo ir stebėjimo įgyjamas žinojimas, kuris be patirties faktų negalėtų būti patvirtintas.

Iš patyrimo kylantis žinojimas, kurio teisingumas patvirtinamas tik faktiniais stebėjimais.

Mokymas apie Dievą, pagrįstas tiesomis, kurių protas pats negali atrasti (pvz., Švenčiausioji Trejybė) ir kurios priimamos per tikėjimą.

Dievo valios ir antgamtinių tiesų atskleidimas žmogui per Šventąjį Raštą ir Bažnyčios tradiciją.

Nuo patyrimo nepriklausantis žinojimas ar proto taisyklė, turinti visuotinumo ir būtinumo pobūdį (pavyzdžiui, matematinis teiginys ar priežastingumo dėsnis).

Įgimtas žmogaus gebėjimas priimti pojūčius per vidines stebėjimo formas, kurios nepriklauso nuo pačių daiktų.

Žinojimas, pasiekiamas grynuoju protu prieš bet kokį patyrimą ir nepriklausomai nuo jo (pavyzdžiui, logikos ir matematikos teiginiai).

Suvokimas, kad žmogus privalo pats atsakyti už savo sprendimus ir jų pasekmes net ir nežinomybės sąlygomis.

Teologinė samprata, teigianti, kad Dievas išmintingai ir tikslingai valdo pasaulio vyksmą bei veda žmoniją link numatytos atomazgos.

Pirminis pradas, visos tikrovės pradžia ir esminis pamatas, iš kurio viskas kyla ir į kurį vėl sugrįžta.

Literatūrologijos ir kultūros filosofijos kryptis, tirianti pasikartojančių mitinių schemų ir archetipų funkcijas grožiniame kūrinyje.

Senovės graikų sąvoka, reiškianti meistriškumą, tobulumą ar dorybę, atskleidžiančią geriausią daikto ar žmogaus paskirtį.

Geriausiųjų ir išmintingiausiųjų filosofų valdymas, Platono akyse esantis tobuliausia ir teisingiausia santvarka.

Aristotelio logikos, fizikos ir metafizikos sistema, XIII a. sugrįžusi į Vakarų Europą ir suteikusi scholastikai naujų proto kategorijų.

Sąmoninga proto ir kūno pratybų praktika (iš graikų k. askēsis), skirta ištvermei bei nepriklausomybei nuo fizinių patogumų ugdyti.

Individualios patirties sluoksnis, kurį sudaro konkretaus žmogaus pamiršti įvykiai, išstumti nemalonūs prisiminimai ir asmeniniai kompleksai.

Filosofinė problema, nagrinėjanti, kas leidžia asmeniui išlikti tuo pačiu subjektu nepaisant nuolatinio kūno, minčių ir patirčių kitimo laike.

Pamatinis Kanto etikos reikalavimas į kiekvieną žmogų žiūrėti kaip į tikslą patį savaime, o ne kaip į priemonę kitų asmenų tikslams įgyvendinti.

Vidinė sielos ramybė ir emocinis stabilumas, pasiekiamas nustojus eikvoti energiją nevaldomiems išoriniams dalykams.

Bausmės tikslas užkirsti kelią būsimiems nusikaltimams parodant, kad nusikalstamo elgesio kaina viršys bet kokią galimą jo naudą.

Demokrito ir Epikūro materialistinė gamtos samprata, teigianti, kad visa tikrovė susideda tik iš judančių atomų ir tuštumos.

Teisingumo atkūrimo veiksmas, kai nusikaltusiam asmeniui paskiriama griežtai proporcinga jo padarytam blogiui bausmė.

Esminė substancijos savybė Spinozos filosofijoje, kurią protas suvokia kaip sudarančią jos pačią giliausią prigimtį (žmogui žinomi mąstymas ir tįsumas).

Komunikacijos priemonė (pvz., televizija ar kinas), vienu metu veikianti ir regą, ir klausą dinamišku judančio vaizdo bei garso srautu.

Hegelio dialektinio virsmo sąvoka, reiškianti tris veiksmus vienu metu: panaikinti ankstesnę būklę, išsaugoti jos teigiamas savybes ir pakelti ją į aukštesnį kokybės lygį.

Ideali Kanto viltis – dorybės ir laimės dermė, kurioje laimė žmogui tenka proporcingai pagal jo moralinį vertumą.

Aristotelio taisyklė, pagal kurią charakterio dorybė yra pusiausvyra tarp dviejų kraštutinumų – ydingo trūkumo ir ydingo pertekliaus.

Dorybės taisyklė, reikalaujanti rasti santykinę pusiausvyrą tarp dviejų ydų – jausmo ar veiksmo stokos ir pertekliaus.

Didelis informacijos kiekis ir detalių aiškumas pranešime, nepaliekantis vietos vartotojo savarankiškai improvizacijai.

Laiko išgyvenimas, kai žmogus suvokia savo baigtinumą ir nebelaiko laiko begaliniu ištekliu, kurį galima atidėlioti.

Gyvenimo būdas, kai žmogus priima savo mirtingumą ir laisvę bei renkasi pats, užuot aklai paklusęs minios ar viešosios nuomonės spaudimui.

Pripažinto praeities mąstytojo, Šventojo Rašto ar Bažnyčios tėvo tekstinis liudijimas, laikytas privaloma atrama filosofinėje diskusijoje.

Musulmonų filosofo Averojaus (Ibn Rušdo) Aristotelio komentarų sekėjų kryptis, kėlusi proto autonomijos ir radikalaus filosofavimo klausimus.

Žmogiškosios egzistencijos ribotumas laike, lemiantis, kad žmogaus galimybės ir gyvenimo trukmė turi neišvengiamą pabaigą.

Yda, pasireiškianti perdėta baime ir pasitikėjimo savimi stoka esant būtinybei veikti.

Prieštaringa emocinė būsena stebint didingą gamtą, kai pirminį fizinį išgąstį lydi dvasinis proto pakylėjimas.

Marxo visuomenės modelis, kur ekonominis gamybos pamatas (bazė) formuoja teisinę, politinę, religinę ir filosofinę tvarką (antstatą).

Loginė ar priežastinė grandinė, kuri tęsiasi į begalybę be jokio pradinio taško ar pamatinės priežasties.

Jeano-Jacques’o Rousseau sąvoka (volonté générale), reiškianti visos pilietinės bendruomenės valią, nukreiptą tik į bendrąjį gėrį ir visuotinę lygybę.

Arnoldo Gehleno teiginys, kad žmogus gimsta be specializuotų organų ar griežtų instinktų, todėl be kultūros neišgyventų.

Egzistencialistinė saviapgaulės forma, kai asmuo bando paneigti savo laisvę ir teisina savo poelgius aplinkybėmis, likimu ar visuomenės normomis.

Savęs apgaudinėjimas apsimetant daiktu ar bevaliu sraigteliu, siekiant nusimesti atsakomybę už savo pasirinkimus ir pasiteisinti aplinkybėmis.

Prieštaravimas tarp teiginio, kad Dievas yra be galo geras bei visagalis, ir fakto, jog pasaulyje egzistuoja nekaltų kančia.

Prie Vezuvijaus rastas romėniškų sidabro dirbinių rinkinys, kurio skeletų puodelyje pavaizduotas Epikūras ir primenamas gyvenimo laikinumas.

Neišvengiamas žmogaus susidūrimas su aplinkos pasipriešinimu, skirtingomis pažiūromis, interesais bei vidiniais moraliniais konfliktais.

Loginis neišvengiamumas tarp priežasties ir pasekmės; Hume'o teigimu, tai tėra proto sukurtas psichologinis įprotis, o ne stebimas faktas.

Būtis, kuri negali neegzistuoti ir kurios buvimas nepriklauso nuo jokių išorinių priežasčių ar aplinkybių.

Filosofinė kategorija, žyminti visa, kas egzistuoja; Parmenido filosofijoje – vientisa, amžina, nedaloma ir nekintanti tikrovė.

Pamatinis marksizmo teiginys, skelbiantis, kad materiali žmonių gyvenimo padėtis ir darbo sąlygos formuoja jų mąstymą, o ne atvirkščiai.

Martino Heideggerio samprata (vok. Sein-zum-Tode), reiškianti neišvengiamo mirtingumo įsisąmoninimą, kuris išvaduoja iš kasdienybės paviršutiniškumo.

Martino Heideggerio sąvoka (Sein-zum-Tode), nurodanti, kad žmogaus egzistencija yra neatsiejama nuo nuolatinio artėjimo prie mirties.

Parmenido filosofijoje – tai, kas tikrai egzistuoja; amžina, nedaloma, nekintanti ir pilna tikrovė, pasiekiama tik protu.

Optinis įrenginys – tamsi dėžė ar kambarys su maža anga vienoje sienelėje, pro kurią sklindantys šviesos spinduliai priešingoje plokštumoje sukuria apverstą tikrovės atvaizdą.

Horacijaus išgarsintas šūkis „skink dieną“, romėnų recepcijoje glaudžiai susipynęs su epikūrišku raginimu džiaugtis dabartimi.

Žmogaus moralinių įpročių ir dorybių visuma; asmenybės branda, tampanti antrąja prigimtimi.

Senovės graikų ir romėnų pasaulėvaizdžiui būdinga samprata, pagal kurią laikas sukasi ratu sekdamas gamtos ritmus, o civilizacijos nuolat atgimsta, klesti ir vėl žlunga.

Lotyniškas teiginys „Mąstau, vadinasi, esu“ – Descartes'o atrasta pirmoji neabejotina tiesa: pats abejojimo ir mąstymo faktas neišvengiamai įrodo mąstančiojo subjekto egzistavimą.

Šventojo Augustino principas „tikiu, kad suprasčiau“, teigiantis, jog pasitikėjimas Dievu yra būtina teisingo proto pažinimo pradžia.

Proto ir vaizduotės pastangų dydis, kurio reikalauja medija, kad jos pateikta informacija virstų prasmingu patyrimu.

Būsena kapitalistinėje santvarkoje, kai samdomasis darbininkas praranda ryšį su savo sukurtu produktu, pačiu darbo procesu, savo kūrybine prigimtimi ir kitais žmonėmis.

Samprotavimas, kurio loginė struktūra užtikrina, kad esant teisingoms prielaidoms, išvada būtinai bus teisinga.

Mokslo filosofijos klausimas, kaip aiškiai atskirti empirinį mokslą nuo nemokslinių teiginių, pseudomokslo ir metafizikos.

Nuolatinis proto budrumas dabarties akimirkoje, leidžiantis pagauti automatiškas mintis ir suvaldyti emocinius impulsus prieš atliekant veiksmą.

Psichologinis būvis, kai protas atpranta nuo ilgos loginės sekos sekimo ir persijungia į trumpų, nuolat kintančių dirgiklių fiksavimą.

Sąmoningas savo laiko, informacijos srautų ir emocinių reakcijų valdymas, pritaikant stoišką atskyrimą tarp to, kas pavaldu mūsų valiai ir kas ne.

Pareigos etikos teorija, teigianti, kad poelgis yra moraliai geras ne dėl savo padarinių, o dėl to, kad atitinka moralinę pareigą.

Aprašomasis teiginių pobūdis, fiksuojantis esamą faktinę padėtį be moralinio vertinimo ar taisyklių nustatymo.

Lotyniška Barucho Spinozos formulė „Dievas, arba Gamta“, išreiškianti panteistinį požiūrį, kad Kūrėjas ir gamtinis pasaulis yra ta pati viena begalinė substancija.

Mąstymo ir argumentuoto pokalbio būdas, kai tiesos siekiama analizuojant priešingus teiginius ir keliantis prie bendresnio supratimo.

Kanto estetikoje – patyrimas, kylantis susidūrus su beribe, galinga ar grėsminga gamta, sukeliantis baimingą pagarbą ir dvasinį proto pranašumo pajautimą.

Aristoteliška kilnumo dorybė; deramas savo vertės suvokimas, esantis tarp savęs nuvertinimo ir tuščios puikybės.

Pietų Italijos ir Sicilijos pakrančių graikų kolonijų regionas, kuriame suklestėjo Elėjos ir pitagorininkų filosofinės mokyklos.

Silogizmo prielaida, formuluojanti bendrą teiginį apie visą nagrinėjamą daiktų ar reiškinių klasę.

Universalus globos, vaisingumo, gyvybės teikimo ir kartu paslaptingos gamtos jėgos pasąmoninis vaizdinys.

Vakarinė rami savistaba, kurios metu analizuojami dienos sprendimai: kur sureaguota impulsyviai, kas atlikta teisingai ir ką rytoj verta pakartoti.

Augustino pažinimo teorija, pagal kurią žmogaus protas amžinąsias tiesas geba išvysti tik dėl tiesioginės Dievo suteikiamos vidinės proto šviesos.

Teologinėje Augustino etikoje – dieviškoji dovana, kuri apvalo žmogaus egoistinę valią ir suteikia jėgų laisvai siekti tikrojo gėrio.

Aurelijaus Augustino sąvoka, žyminti teisiųjų dvasinę bendruomenę, kurią vienija meilė Dievui, o tikrasis jos tikslas yra amžinasis dvasinis išganymas.

Šventojo Augustino veikalas, aprašantis žmonijos istoriją kaip dvasinę kovą tarp meile Dievui paremto Dievo miesto ir savimeile grįsto žemiškojo miesto.

F. Nietzsche's paskelbta diagnozė apie Vakarų kultūros lūžį, kai krikščioniškasis Dievas ir metafizinės garantijos neteko visuotinio autoriteto.

Epikūro teiginys, kad tobuli ir palaiminti dievai nesikiša į žmonių pasaulio reikalus ir nesiunčia jokių bausmių.

Atėnų piliečiai, atlikę prisiekusiųjų teisėjų pareigas heliėjos teisme.

Istorinis žinijos skaidymosi procesas, kurio metu atskiros mokslo sritys atsiribojo viena nuo kitos ir nuo filosofijos, sukurdamos savitus tyrimo metodus.

Vaizduojama antiutopinė visuomenė, kurioje siekis įgyvendinti tobulą tvarką veda į visišką žmogaus teisių suvaržymą, nuolatinį sekimą ir valdžios tironiją.

Paskirstomasis teisingumas, kuris nustato, kaip visuomenės gėrybės, pareigos, teisės ir mokesčiai turi būti padalyti bendruomenės nariams pagal jų nuopelnus, indėlį ar poreikius.

Teiginys ar principas, priimamas kaip neginčijama tiesa be įrodymų ir apsaugotas nuo bet kokios kritikos bei peržiūros.

Nekritiškas tikėjimas proto galia pažinti metafizines tiesas (sielą, pasaulio pradžią, Dievą) vien samprotavimais, be patyrimo pagrindo.

Pastovus žmogaus charakterio bruožas ir moralinis tobulumas, skatinantis elgtis pagal teisingumo ir gėrio reikalavimus.

Žmogaus ar daikto meistriškumas, tobulumas; pastovus sielos gebėjimas pasirinkti teisingą poelgį ir tinkamą jausmų saiką.

Graikiškas terminas, reiškiantis nuomonę ar regimybę; pažinimo lygmuo, paremtas kintančiu jusliniu patyrimu ir neturintis loginio pagrindimo ar patikrinto įrodymo.

Dorybė ir aukso vidurys tarp baimingo bailumo (stokos) ir neapgalvoto nutrūktgalviškumo (pertekliaus).

Epikūrizme – didžiausia vertybė ir patikimiausia apsauga nuo gyvenimo negandų, teikianti saugumą ir nuolatinį džiaugsmą.

Ontologinė pozicija, teigianti, kad pasaulį sudaro du iš esmės skirtingi, savarankiški ir vienas į kitą nesuvedami pradai: dvasia ir materija.

Mokslinio tyrimo reikalavimas, kad kitas tyrėjas tokiomis pat sąlygomis gautų identiškus matavimo rezultatus.

Kasdieniai proto, valios ir vaizduotės pratimai (savistaba, skaitymas, meditacija), skirti perkeisti žmogaus suvokimą ir santykį su tikrove.

Tomo Akviniečio principas, kad negali būti dviejų prieštaringų tiesų – tai, kas klaidinga teologijoje, negali būti teisinga filosofijoje.

Kanto samprata, kad žmogus vienu metu priklauso gamtai (yra pavaldus fizikos dėsniams) ir dvasios sričiai (yra laisvas pasirinkti moralės dėsnį).

Racionalioji asmenybės dalis, veikianti pagal realybės principą ir ieškanti saugaus kompromiso tarp Id norų, Superego draudimų ir aplinkos reikalavimų.

J.-P. Sartre'o tezė, kad žmogus iš pradžių tiesiog atsiranda pasaulyje (egzistuoja) ir tik vėliau savo veiksmais apibrėžia, kas jis yra, nes neturi įgimtos išankstinės paskirties.

Jean-Paul Sartre'o principas, teigiantis, kad žmogus iš pradžių tiesiog atsiranda pasaulyje ir tik vėliau savo sprendimais susikuria save pats.

Asmenybės prabudimas iš pasyvaus kasdienybės miego į autentišką, laisvą ir atsakingą gyvenimo kūrimą.

XX a. mąstymo kryptis, tirianti konkretaus žmogaus laisvę, asmeninį apsisprendimą, būties prasmę ir baigtinumą.

Kaltė, kylanti ne iš tyčinio nusikaltimo, o iš neišvengiamos būtinybės veikti ribotame pasaulyje, kur kiekvienas pasirinkimas atmeta kitas alternatyvas.

Vidinis sukrėtimas, atsirandantis ne vien iš fizinio skausmo, bet iš situacijos beprasmybės pojūčio ir klausimo „kodėl aš?“.

Gilus bejėgiškumo išgyvenimas susidūrus su neįveikiama būties riba, kai visi įprasti elgesio modeliai pasirodo neveiksmingi.

Sąmoningas ir gilus savo gyvenimo prioritetų, atsakomybės, vertybių ir pasirinkimų vertinimas baigtinumo akivaizdoje.

Klausimas, reikalaujantis ne mechaninio taisymo algoritmo, o asmeninės vidinės pozicijos ir prasmės suteikimo nepakeičiamai situacijai.

Vidinė būsena, kylanti susidūrus su nebūtimi ir savo baigtinumu, kuri sugriauna kasdienes iliuzijas ir skatina apsispręsti autentiškai.

Būsenos suvokimas, kai sugriuvus įprastoms visuomeninėms struktūroms žmogus pasijunta bejėgis prieš atsitiktinumus, politinius perversmus ir likimo smūgius.

Sąmoningas ir radikalus asmens sprendimas pertvarkyti savo vertybes, įpročius ir elgesį pagal pasirinktos filosofinės mokyklos idealus.

Vidinės tuštumos, beprasmybės ir apatijos jausmas, atsirandantis neįgyvendinus prasmės poreikio.

Senovės graikų kalbos terminas, reiškiantis tariamą nuolankumą, apsimestinį nežinojimą ar menkesnės padėties demonstravimą.

Visuomenės gamybinių jėgų ir gamybinių santykių visuma, sudaranti materialųjį socialinės tvarkos pamatą.

Galimybė suformuluoti konkrečią bandymo procedūrą, kurios rezultatai patvirtintų arba paneigtų tiriamą teiginį.

Signalo judėjimas šviesos greičiu, kuris panaikina geografinį atstumą ir paverčia informacijos perdavimą momentiniu.

Sokratiškojo pokalbio tyrimo būdas, kai nuosekliais klausimais tikrinamas pašnekovo teiginių neprieštaringumas ir atskleidžiamos loginės klaidos.

Sokratiškojo metodo pakopa, kai kryžminiais klausimais pašnekovo teiginyje atskleidžiami vidiniai prieštaravimai.

Sokrato taikytas kryžminio klausinėjimo ir paneigimo metodas, kuriuo iš pašnekovo atsakymų išvedamas vidinis prieštaravimas pradiniam teiginiui.

Komunikacijos būdas, tiesiogiai veikiantis baimę, pasididžiavimą ar kaltės jausmą, apeinantis loginį faktų tikrinimą.

Mokslinis žmogaus tyrimas, paremtas faktais, stebėjimais, matavimais ir eksperimentais (pvz., biologinė, kultūrinė ar socialinė antropologija).

Klausimas, į kurį atsakoma tiriant juntamąjį pasaulį stebėjimais, matavimais ar eksperimentais.

Pažinimo sritis, tirianti gamtos ir visuomenės reiškinius stebėjimais, matavimais bei laboratoriniais eksperimentais ir siekianti nustatyti priežastinius dėsnius.

Teorinės prognozės lyginimas su faktais, gautais atliekant stebėjimą arba kontroliuojamą eksperimentą.

Tikrovės pažinimo būdas, grindžiamas tiesioginiu jusliniu stebėjimu, matavimu ir praktiniais bandymais.

Pažinimo teorijos kryptis, teigianti, kad patikimas žinojimas apie pasaulį kyla iš jutiminio patyrimo ir eksperimento.

Epikteto mokinio Ariano užrašytas trumpas praktinės stoikų etikos vadovėlis (graikiškai – „Parankinė knyga“).

Kankorėžinė liauka smegenyse, kurią Descartes'as laikė hipotetine nematerialios sielos ir fizinio kūno sąveikos vieta.

Teiginys, kad žmones kankina ir baugina ne patys pasaulio įvykiai, o jų pačių susikurta nuomonė ir vertinimai apie tuos įvykius.

Epikūro sukurta filosofinė sistema, siekianti kūno skausmo nebuvimo, dvasios ramybės ir protingo troškimų apribojimo.

Epikūro Atėnuose įkurta filosofinė bendruomenė, pasižymėjusi atvirumu visiems socialiniams sluoksniams ir atsiribojimu nuo politikos.

Graikiškas terminas, reiškiantis tikrą, pagrįstą ir patikrintą žinojimą; pažinimo lygmuo, pasiekiamas proto pastanga mąstant amžinas ir nekintančias esmes.

Filosofinė nuostata, pagrįsta sąžiningu savo žinių ribų pripažinimu ir atvirumu galimybei, kad ginama pozicija gali būti klaidinga.

Filosofijos šaka (pažinimo teorija), tirianti žinių kilmę, jų patikimumo kriterijus, tiesos prigimtį ir žmogaus pažintinius gebėjimus.

Sąmoningas sprendimo susilaikymas ir proto tyla, kai atsisakoma dogmatiškai teigti ar neigti, atvedanti į sielos ataraksiją.

Religinė ar filosofinė teorija apie paskutiniuosius laikus, pasaulio pabaigą, Paskutinį teismą ir galutinį žmonijos likimą.

Filosofinis klausimas „Kas yra...?“, nukreiptas į tikrąją reiškinio prigimtį ir vidinę prasmę, o ne vien į jo išorines funkcijas ar atsiradimo mechanizmą.

George'o Berkeley principas (lot. „būti – tai būti suvokiamam“), reiškiantis, kad daikto egzistavimas yra tapatus jo buvimui kieno nors patyrimo turiniu.

Filosofinė disciplina, nagrinėjanti grožio prigimtį, meninę kūrybą, juslinį suvokimą ir vertinimo kriterijus.

Kanto filosofijoje – subjektyvus, tačiau visuotinumo siekiantis vertinimas, kylantis iš laisvo vaizduotės ir proto žaismo be praktinio suinteresuotumo.

Graikiškas terminas, reiškiantis asmens charakterį, dvasinę nuostatą arba bendruomenės gyvenimo būdą.

Filosofinė disciplina, tirianti moralę, gėrio ir blogio kriterijus, laisvą valią bei teisingo elgesio principus.

Visiškas asmens žodžių, skelbiamų moralinių principų ir realių kasdienių poelgių sutapimas, ypač išbandomas ribinėse krizinėse situacijose.

Požiūris, teigiantis, kad moralinės vertybės ir tiesos yra santykinės, priklausomos tik nuo konkrečios kultūros ar istorinio laikotarpio, todėl visuotinių normų nėra.

Aukščiausiasis žmogiškasis gėris, reiškiantis viso gyvenimo klestėjimą ir pilnatvę per veiklą pagal dorybę.

Aristotelio etikoje – aukščiausias žmogaus veiklos tikslas, reiškiantis pilnavertį žmogiškosios esmės klestėjimą ir prasmingą, protu grįstą gyvenimą.

Karlo Popperio suformuluotas moksliškumo kriterijus, reikalaujantis nurodyti galimą stebėjimą ar bandymą, kuris teoriją paneigtų.

Reiškinys; daiktas, koks jis pasirodo žmogaus sąmonei, perėjęs per erdvės, laiko ir intelekto kategorijų filtrus.

Kūnas kaip gyva, asmeninė subjektyvi patirtis, kuria remdamasis žmogus patiria ir suvokia aplinkinį pasaulį.

Filosofinė ir teologinė nuostata, kad tikėjimas yra vienintelis tiesos šaltinis, o protas religijos klausimais yra bejėgis ar žalingas.

Platono aprašytas ir Marko Aurelijaus įkūnytas valdovo idealas, kai aukščiausią politinę valdžią turintis žmogus vadovaujasi išmintimi, teisingumu ir asmeniniu kuklumu.

Antikinė tradicija, kurioje filosofija suvokiama ne kaip abstrakti teorija, o kaip kasdienė dvasinė pratyba ir nuolatinis etinis elgesio tobulinimas.

Pierre'o Hadot aprašyta antikinė samprata, teigianti, kad filosofija pirmiausia yra sąmoningai pasirinkta kasdienė egzistencinė laikysena, o ne vien teorinė akademinių teiginių sistema.

Filosofijos sritis, apibendrinanti pažinimo, moralės ir vilties klausimus į vieną esminį tyrimą: kas yra žmogus ir kokia jo vieta pasaulyje.

Asmeninis mąstymo veiksmas, kai žmogus klausia apie savo paties vietą tikrovėje ir savo egzistencijos prasmę.

Teologijos sritis, kurioje Dievo buvimas ir Jo atributai tyrinėjami bei įrodinėjami vien prigimtinio proto ir logikos jėgomis.

Literatūrinis ir filosofinis žanras, kuriame mintys plėtojamos per veikėjų pokalbį, klausimus ir prieštaravimus, atmetant klaidingas prielaidas ir drauge ieškant tiesos.

Probleminis klausimas, tiriantis mąstymo prielaidas, sąvokų prasmę, pažinimo ribas ir moralines vertybes, neišsprendžiamas vien matavimo prietaisais.

Racionalus žmogaus gyvenimo baigtinumo priėmimas, išvaduojantis iš pomirtinio pasaulio baimės ir suteikiantis vertę dabarčiai.

Išsilaisvinusio asmens pareiga grįžti į urvo tamsą ir padėti kitiems kaliniams praregėti, net jei jie atsisako tikėti, laiko jį pamišėliu ir grasina mirtimi.

Rašto technologija, kurioje abstrakčios raidės žymi garsus, atplėšdama kalbą nuo akustinės aplinkos ir perkeldama ją į vizualiąją plokštumą.

Jungo archetipo apibūdinimas, pabrėžiantis, kad archetipas pats savaime neturi išankstinio regimo pavidalo, o tik nulemia galimą vaizdinio kryptį.

Daikto forma, sandara, planas ar esmė, kuri apibrėžia, kas tas daiktas iš tikrųjų yra.

Estetinis požiūris, teigiantis, kad kūrinio vertę lemia jo vidinė plastinė forma, linijos ir spalvos, o ne atpasakojamas siužetas.

Iliustruotas pradinis knygos titulinis atvartas ar graviūra, metaforiškai apibendrinanti pagrindinę kūrinio mintį.

Amatininkų, pirklių ir žemdirbių luomas, aprūpinantis visuomenę materialinėmis gėrybėmis ir besivadovaujantis saikingumo dorybe.

Biologinių instinktų, anatomijos ir fizinių poreikių visuma, kuri žmogaus atveju yra nepakankama išlikimui be kultūros pagalbos.

Teologijos šaka, siekianti pažinti Dievą ir Jo buvimą remiantis vien žmogaus proto argumentais bei gamtos stebėjimu.

Istorinė filosofijos šaka, tyrinėjusi kintantį materialųjį pasaulį ir judėjimą, iš kurios vėliau išsivystė šiuolaikiniai gamtos mokslai.

Darbo įrankiai, mašinos, technologijos, gamtos ištekliai ir pačių žmonių darbo įgūdžiai, naudojami materialinėms gėrybėms kurti.

Santykiai tarp žmonių materialios gamybos procese, iš kurių svarbiausias yra gamybos priemonių (fabrikų, žemės) nuosavybės pobūdis.

Santykiai tarp žmonių gamybos procese, pirmiausia susiję su gamybos priemonių nuosavybe ir darbo pasidalijimu visuomenėje.

Kanto etikos pagrindas: vidinė nuostata elgtis dorai vien iš pagarbos moraliniam dėsniui, nepriklausomai nuo siekiamos naudos ar pasekmių.

Aukščiausioji idėja Platono hierarchijoje, alegorijoje prilyginta saulei; ji suteikia protu suvokiamiems dalykams tiesą, prasmę, pažinumą ir būties vertę.

Filosofijos disciplina, nagrinėjanti pažinimo prigimtį, galimybes, ribas ir tiesos kriterijus.

Tomo Akviniečio tezė „malonė nepanaikina prigimties, bet ją patobulina“, rodanti, kad antgamtinis tikėjimas nenaikina žmogaus prigimtinio proto autonomijos.

Įgimti žmogaus juslinio suvokimo rėmai – erdvė ir laikas, per kuriuos patiriami visi išoriniai ir vidiniai reiškiniai.

Spaudos mašinos sukurta kultūrinė ir socialinė epocha, kurioje įsigalėjo spausdintas žodis, knyga, masinis švietimas ir nacionalinės valstybės.

Sąmoningai pasirinkta arba priimta kryptis, kuria grindžiami asmens poelgiai, pastangos ir ilgalaikė atsakomybė.

Skirtingų dalių ar elementų darna, pusiausvyra ir proporcingas suderinamumas visumoje.

Etikos kryptis, laikanti malonumą aukščiausiu žmogaus gyvenimo gėriu ir elgesio motyvu.

Senovės Graikijos ir Artimųjų Rytų istorijos bei kultūros epocha nuo Aleksandro Didžiojo mirties (323 m. pr. Kr.) iki Romos imperijos įsigalėjimo, pasižymėjusi graikų kultūros sklaida ir polio autonom...

Senovės Atėnų prisiekusiųjų teismas, kurį sudarydavo burtų keliu išrinkti piliečiai ir kuris 399 m. pr. Kr. teisė Sokratą.

Pasąmoninė struktūra, įkūnijanti ego pastangas įveikti chaotiškus instinktus, atlaikyti krizes ir pasiekti dvasinę brandą.

Būsena, kai žmogaus valią ir elgesį valdo išoriniai veiksniai: valdžios įsakymai, baimė, atlygio lūkesčiai ar prigimtiniai potraukiai.

Mene ar sapne sukurtas pavidalas, sujungiantis anatomiškai ar logiškai nesuderinamus skirtingų būtybių ar daiktų bruožus.

Mokymas, kad kiekvienas fizinio pasaulio daiktas yra neatsiejama materijos ir formos vienovė.

Sąlyginis proto nurodymas, liepiantis atlikti tam tikrą veiksmą tik kaip priemonę norimam tikslui pasiekti (pvz., „būk sąžiningas, jei nori pirkėjų pasitikėjimo“).

Struktūrinio modelio gilioji dalis, veikianti pagal malonumo principą ir reikalaujanti betarpiško instinktų bei troškimų patenkinimo.

Tobula, nemateriali, amžina ir nekintanti daikto ar reiškinio esmė, kurią galima pažinti tik protu, o ne juslėmis.

Mąstymo būdas, pretenduojantis paaiškinti visą istorinį procesą pagal vieną iš anksto pasirinktą pradinę aksiomą ir atmetantis prieštaraujančius faktus.

VI–V a. pr. Kr. graikų mąstytojai, veikę iki Sokrato ir siekę racionaliai, be mitų paaiškinti visatos prigimtį bei jos pradinį elementą.

Meno istorijos šaka ir nusistovėjusi vaizdavimo taisyklių bei simbolių sistema, nurodanti, kaip dailėje tradiciškai vaizduojami istoriniai veikėjai ar siužetai.

Krikščioniškosios antropologijos teiginys, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, lemiantis jo neatimamą orumą.

Nuostata, kad daikto esmė ir forma glūdi pačiame daikte, o ne atskirtame idėjų pasaulyje.

Pamatinis klausimas „Kas yra žmogus?“, kuris, anot Kanto, apibendrina žinojimo, dorovinio veikimo ir religinės vilties klausimus.

Mąstymo eiga nuo atskirų stebėjimų ar faktų apibendrinimo prie bendros tikėtinos išvados.

Epistemologinis keblumas, kad iš praeityje stebėtų dėsningumų kartojimosi negalima logiškai išvesti garantijos, jog ateityje dėsnis išliks toks pat.

Samprotavimas, kuriame remiantis atskirais stebėjimais formuluojama apibendrinanti, tikėtina, bet ne absoliučiai garantuota išvada.

Lotyniškas filosofinis posakis, reiškiantis objekto buvimą prote, mąstyme ar idėjos pavidalu.

Lotyniškas filosofinis posakis, reiškiantis daikto buvimą tikrovėje, fiziniame ar faktiniame pasaulyje.

Teorija, teigianti, kad daiktas tampa meno kūriniu tik tuomet, kai jam tokį statusą suteikia meno pasaulio institucijos ir kontekstas.

Aktyvi žmogaus proto galia, kuri mąsto, kuria sąvokas ir atlieka juslinių duomenų sintezę į rišlų pažinimą.

Gebėjimas mąstyti be išorinio autoriteto nurodymų, tirti prielaidas ir nepasiduoti patogiems paruoštiems atsakymams.

Sąmoningas žvilgsnio ar proto nukreiptumas į tam tikrą objektą, suteikiantis jam reikšmę ir prasmę.

Sokrato taikoma mąstymo laikysena, kai apsimetama nežinančiu, siekiant paskatinti tariamą žinovą nuosekliai išdėstyti savo mintis.

Vaizduotės pratyba, kurios metu iš anksto ramiai apsvarstomi galimi sunkumai, nesėkmės ar netektys, kad jie neištiktų kaip netikėtas šokas.

Leibnizo principas, teigiantis, kad Dievas nuo pat sutvėrimo tobulai suderino visas savarankiškas monadas tarsi paraleliai veikiančius laikrodžius be tiesioginės fizinės sąveikos.

Krikščioniškoje teologijoje – žmogaus išlaisvinimas iš nuodėmės ir amžinosios mirties, atveriantis kelią į amžinąjį gyvenimą Dievo karalystėje.

Gebėjimas blaiviai pasverti trumpalaikio malonumo ir po jo galinčio kilti skausmo santykį, priimant ilgalaikį naudingą sprendimą.

Kūno būklė, turtas, visuomenės pripažinimas, orai, kitų žmonių veiksmai ar vertinimai, kurių žmogus negali kontroliuoti vien savo valia.

Filosofijos šaka, kuri tyrinėja ne pavienius praeities faktus, o visuminę istorinio vyksmo prasmę, tikslą, dėsningumus ir žmogaus vietą laike.

Suvokimas, kad žmogaus idėjos, taisyklės ir visuomenės normos nėra amžinos, o kyla iš konkretaus istorinio laiko ir materialių aplinkybių.

Nuostata, kad istorijos eigą griežtai lemia išankstinės priežastys ar dėsniai (dieviškoji valia, dvasios logika arba ekonominė būtinybė).

Karlo Marxo teorija, teigianti, kad visuomenės raidą ir jos idėjas pirmiausia lemia materialios gamybos sąlygos bei ekonominiai santykiai.

Loginis teiginys, kuris neišvengiamai ir dėsningai išplaukia iš abiejų premisų ryšio.

Argumentų lygiavertiškumas skeptikų logikoje – situacija, kai argumentai „už“ ir „prieš“ turi vienodą įtikinamumo svorį.

Senovės Graikijos regionas vakariniame Mažosios Azijos pajūryje, pasižymėjęs prekybos ryšiais ir tapęs ankstyvosios gamtos filosofijos gimtine.

Natūralių žmogaus pojūčių proporcija, kuri kinta kaskart, kai viena juslė gauna stiprų technologinį pratęsimą kitų sąskaita.

Materiali, erdvėje ir laike egzistuojanti aplinka, kurią žmogus patiria savo pojūčiais (rega, klausa, lytėjimu); Platono požiūriu, šis pasaulis nuolat kinta ir teikia tik apgaulingą regimybę.

Pasyvus žmogaus pažintinis gebėjimas priimti išorinius ar vidinius dirgiklius ir paversti juos jusliniais vaizdiniais.

Netyčinis žodžio ar frazės iškraipymas kalboje ar rašte, per kurį, Freudo teigimu, netikėtai prasiveržia nuslopinta pasąmoninė mintis.

Platono veikale „Valstybė“ aprašytas idealusis, proto principais sutvarkytas miestas, kuriame vyrauja funkcinis teisingumas.

Griežtų taisyklių ir idealių proporcijų rinkinys, apibrėžiantis tobulo kūno ar meno kūrinio dalių santykį su visuma.

Visuotinai patvirtintas ir norminiu laikomas religinis ar filosofinis raštas, saugomas nuo iškraipymų ir aiškinamas pagal griežtas taisykles.

Thomaso Hobbeso aprašyta prigimtinė žmonijos būsena (bellum omnium contra omnes), kurioje dėl tarpusavio nepasitikėjimo ir išteklių stygiaus nuolat gresia smurtinė mirtis.

Technologija, kuri vieną pojūtį užpildo aukštos raiškos išsamiais duomenimis ir reikalauja mažo auditorijos papildymo ar vaizduotės įsitraukimo.

Įprasta buities rutina ir socialiniai vaidmenys, sukuriantys iliuziją, kad aplinka yra visiškai suprantama ir patikimai kontroliuojama.

Filosofinė kryptis, tirianti įprastų buities veiksmų, aplinkos ir kasdienių akimirkų estetinį potencialą bei vertę.

Mitologinis ir psichologinis herojaus nusileidimas į požemio karalystę ar pasąmonės tamsą siekiant patirti vidinį lūžį.

Statinis, patvarus ramybės malonumas, atsirandantis pašalinus skausmą ir atstačius natūralią organizmo pusiausvyrą.

Epikūro išskirtas pastovus, ramus malonumas, patiriamas tada, kai kūnas nekenčia (aponija), o siela nepatiria nerimo (ataraksija).

Grynosios intelekto sąvokos (dvylika taisyklių, įskaitant priežastingumą ir substanciją), kuriomis protas suteikia dėsningumą juslinei patirčiai.

Besąlygiškas proto dėsnis, reikalaujantis elgtis tik pagal tokią taisyklę, kuri kartu galėtų tapti visuotiniu dėsniu visiems žmonėms.

Fizinio dydžio nustatymas skaičiais ir etaloniniais vienetais pasitelkiant matavimo prietaisus.

Judantis, trumpalaikis malonumas, patiriamas veiksmo metu, kai aktyviai šalinamas stygius ar dirginamos juslės.

Antikinės filosofijos srovė, propagavusi radikalų grįžimą prie paprastos prigimties ir atmetusi turtus, socialines konvencijas bei garbės troškimą.

Eksperimento taisyklė, reikalaujanti sąmoningai keisti tik vieną veiksnį, o kitas tyrimo sąlygas išlaikyti vienodas.

Giliausias, filogenetinis žmogaus psichikos sluoksnis, nepriklausantis nuo asmeninės biografijos ir paveldimas visos žmonijos evoliucijos eigoje.

Filosofinis metodas, kuriuo tiriama sąvokų prasmė, loginė struktūra, tarpusavio ryšiai ir vartojimo ribos.

Meno kryptis, kurioje kūrinio idėja, prasmė ir keliama problema yra svarbesnė už fizinį objektą ar rankų meistrystę.

Sapno darbo mechanizmas, kai kelios mintys, asmenys ar patirtys sutirštinamos ir sujungiamos į vieną hibridinį vaizdinį.

Teisinė santvarka, kurioje visų valdžios institucijų galios yra griežtai apribotos aukščiausiojo įstatymo – konstitucijos.

Būties savybė būti atsitiktinei, nebūtinai: daiktas gali egzistuoti, bet lygiai taip pat galėtų ir neegzistuoti.

Stoikų principas, reikalaujantis susitelkti tik į tai, kas yra mūsų galioje (sprendimus, požiūrį), ir ramiai priimti tai, ko pakeisti negalime.

Epikteto suformuluotas principas, griežtai atskiriantis dalykus, kurie priklauso nuo mūsų valios, nuo tų, kurie visiškai nuo jos nepriklauso.

Pamatinis stoikų principas, atskiriantis dalykus, kurie priklauso nuo mūsų pačių valios, nuo tų, kurių tiesiogiai valdyti negalime.

Kanto atliktas mąstymo lūžis, teigiantis, kad pažinime ne protas taikosi prie daiktų, o patys objektai turi taikytis prie subjekto proto galių.

Dievo buvimo įrodymas, teigiantis, kad stebimas pasaulio judėjimas ir priežastingumas reikalauja Pirmosios Priežasties.

Pasaulėžiūra, skelbianti žmogų esant ne vieno konkretaus miesto ar valstybės, o visos žmonijos ir pasaulinės bendruomenės (kosmoso) piliečiu.

Žmogaus proto žvilgsnis į save patį, tikrinant savo žinių patikimumą, vertybes ir priimtų įsitikinimų pagrįstumą.

Pagarbus dviejų ar daugiau šalių pokalbis, kurio tikslas – ne nugalėti oponentą, o bendromis jėgomis ir argumentais ištirti nagrinėjamą klausimą.

Gebėjimas savarankiškai analizuoti teiginius, pastebėti logines klaidas, atskirti faktus nuo prielaidų ir nepasikliauti aklais autoritetais.

Procesas, kai biologinį silpnumą ir instinktų trūkumą žmogus atperka kurdamas įrankius, taisykles, kalbą bei institucijas.

Fenomenologinė samprata, teigianti, kad kūnas yra ne išorinis įrankis ar mašina, o pati žmogaus patirtis ir buvimo pasaulyje būdas.

Samprata, kad kiekvienas technologinis įrankis pratęsia, sustiprina ir perkelia į išorę konkretų biologinį žmogaus organą ar pažintinį gebėjimą.

Apriorinė visos (tiek vidinės, tiek išorinės) patirties juslumo forma, leidžianti reiškinius suvokti kaip vykstančius paeiliui arba kartu.

Žmogaus gebėjimas sąmoningai pasirinkti savo sprendimus ir poelgius, nepriklausomai nuo vien gamtinių ar biologinių priežasčių.

Hegelio istorijos pažangos matas, reiškiantis visuomenės gebėjimą suvokti žmogaus prigimtinį laisvumą ir įtvirtinti šią laisvę teisinėse valstybės institucijose.

Tikroji, paslėpta sapno prasmė – nuslopintas troškimas ar konfliktas, kurį sapno cenzūra užkoduoja į manifestinius simbolius.

Piliečių pripažįstamas valdžios teisėtumas ir moralinė teisė valdyti bei leisti visuomenei privalomus įstatymus.

Biblijoje minima galinga jūrų pabaisa, kuria Thomas Hobbesas metaforiškai pavadino suverenios valstybės neįveikiamą prievartos galią.

Scholastinės filosofijos taisyklė, reiškianti „neteisingas įstatymas nėra įstatymas“, reikalaujanti nepaklusti prigimtiniam teisingumui prieštaraujantiems valdovo potvarkiams.

Aristotelio 335 m. pr. Kr. Atėnuose įkurta filosofijos mokykla, garsėjusi diskusijomis vaikštinėjant alėjomis.

Krikščionybės įtvirtintas laiko suvokimas, pagal kurį istorija juda viena kryptimi iš unikalios pradžios į galutinį tikslą, todėl įvykiai yra negrįžtami.

Knygos skaitymo iš kairės į dešinę suformuotas mąstymo būdas, grindžiamas nuoseklia priežasčių ir pasekmių seka bei loginiu atsiribojimu.

Teiginio teisingumo ar priimtinumo įrodymas pasitelkiant neprieštaringus argumentus, taisyklingą samprotavimo seką ir prielaidų patikrą.

Argumento formalus taisyklingumas, reiškiantis, kad išvada logiškai ir dėsningai išplaukia iš pateiktų prielaidų.

Visuotinė proto tvarka, vidinė darna ir dėsnis, valdantis kosminį vyksmą bei palaikantis priešybių pusiausvyrą kaitoje.

Egzistencinės psichoterapijos kryptis, sukurta Viktoro Franklio, orientuota į gyvenimo prasmės atradimą ir stiprinimą.

Proporcingo teisingumo kriterijus, pagal kurį lygūs asmenys traktuojami vienodai, o didesnį indėlį įdėję ar didesnę atsakomybę prisiėmę asmenys gauna atitinkamai didesnį atlygį.

XVIII–XIX a. projekcijos aparatas su vidiniu šviesos šaltiniu ir lęšiais, didinantis ir projektuojantis ant stiklo plokštelių ištapytus vaizdus ant sienos ar ekrano.

Sokrato dialogo etapas (tiesiogiai reiškiantis akušerystės meną), kurio metu filosofas padeda pašnekovui jo paties prote suformuluoti ir „pagimdyti“ tiesą.

„Pribuvėjos menas“ – Sokrato metodas, padedantis pašnekovui per tikslingus klausimus pačiam atrasti ir suformuluoti tiesą.

Subjektyvi, asmeninė elgesio taisyklė, kuria žmogus vadovaujasi priimdamas konkretų sprendimą.

Gamtos dėsnis, teigiantis, kad uždaroje sistemoje vykstant cheminėms reakcijoms bendra medžiagos masė lieka nepakitusi.

Tikrasis technologijos poveikio matas visuomenei: naujas greitis, mastelis ir santykių modeliai, kuriuos medija įveda į žmonių reikalus.

Nemateriali, tik protu suvokiama būties sfera, kurioje egzistuoja tobulos idėjos ir matematiniai dėsniai; tikrosios būties ir objektyvaus pažinimo šaltinis.

Fizinė medžiaga ar žaliava, iš kurios daiktas yra sudarytas ir kuri leidžia jam egzistuoti apčiuopiamu pavidalu.

Nematomas ir neapčiuopiamas materialus pagrindas, tariamai laikantis daikto savybes; Berkeley šią sąvoką atmetė kaip beprasmę.

Fiziniai daiktai (pakabukai, medalionai, biustai), kuriuos nešiojantys ar laikantys žmonės demonstravo savo etinį pasirinkimą ir ryšį su filosofijos autoritetais.

Silogizmo prielaida, priskirianti konkretų asmenį ar objektą didžiojoje premisoje apibrėžtai klasei.

Technologinis procesas, leidžiantis standartizuotai ir masiškai atgaminti vienodus tekstus judamomis metalinėmis raidėmis.

Bet koks žmogaus sukurtas įrankis, technologija ar komunikacijos kanalas, kuris pratęsia kūno galias, sustiprina pojūčius ir pertvarko santykį su aplinka.

Lotyniška frazė „prisimink, kad mirsi“, primenanti apie žemiškojo gyvenimo laikinumą ir skatinanti gyventi prasmingai.

Danto sąvoka, apimanti meno teorijų, istorijos, institucijų, kritikų ir menininkų diskurso visumą, įgalinančią objektą suvokti kaip meną.

Kritinis mąstymo būdas, kurį išplėtojo René Descartes, laikinai atmetantis bet kokį teiginį, kol pasiekiamas neabejotinas tiesos pamatas.

Kritiškas paties taikomo tyrimo metodo, jo galimybių, ribų ir patikimumo svarstymas.

VI a. pr. Kr. Jonijos mieste Milete susiformavusi pirmoji graikų filosofų bendrija (Talis, Anaksimandras, Anaksimenas), ieškojusi medžiaginio gamtos prado.

Antikinė sąvoka, reiškianti tikrovės pamėgdžiojimą, atspindėjimą ar reprodukavimą mene.

Egzistencinis nerimas dėl nebūties ar pomirtinių bausmių, kurį Epikūras įveikė loginiu argumentu apie juslumo išnykimą.

Pamatinis žmogaus būties bruožas, reiškiantis, kad mūsų gyvenimo laikas turi neišvengiamą pabaigą, suteikiančią svorį kiekvienai akimirkai.

Pažinimo problema, kuriai išspręsti būtini ir empirinio mokslo duomenys, ir filosofinė sąvokų bei prielaidų analizė.

Autoritetingas tradicinis pasakojimas, reiškiantis ištartą žodį, kuriame gamtos reiškiniai aiškinami personifikuotų dievų valia.

Vidinis žmogaus poreikis įprasminti savo egzistenciją, dvasines krizes ir pasaulio reiškinius per pasikartojančius pasakojimus.

XIX–XX a. mąstymo posūkis, kai atsisakyta nekintančių tiesų ir pradėta tirti istoriškai besikeičiančias žmogaus, visuomenės bei proto sąlygas.

Atskira, baigtinė ir kintanti vienos begalinės substancijos būsena ar apraiška Spinozos sistemoje (pavyzdžiui, konkretus žmogus, kūnas ar atskira mintis).

Sofistų įvesta praktika imti piniginį atlygį už retorikos pamokas, pavertusi žinias rinkos paslauga Atėnų polise.

Objektyvus gamtos ir visuomenės dėsnių bei išorinių daiktų tyrimas, atsakantis į klausimą, kas ir kaip vyksta pasaulyje.

Pamatiniai teiginiai (pavyzdžiui, gamtos dėsnių pastovumas ar tikrovės pažinumas), kuriuos mokslas priima be empirinio įrodymo, kad galėtų pradėti tyrimą.

Istorinė metafora, apibūdinanti filosofiją kaip pradinę visuminio pažinimo šaknį, iš kurios palaipsniui atsiskyrė savarankiškos mokslo šakos.

Nedalomas, nematerialus dvasinės jėgos ir veiklos centras Gottfriedo Leibnizo filosofijoje, laikomas pamatiniu būties elementu.

Ontologinė pažiūra, teigianti, kad visa tikrovė susideda iš vieno vienintelio būties prado arba vienos substancijos.

Konkrečioje visuomenėje ar bendruomenėje susiklostęs praktinių elgesio normų, vertybių, draudimų ir papročių rinkinys, reguliuojantis žmonių tarpusavio santykius.

Asmens pareiga atsakyti už savo laisva valia atliktų poelgių motyvus, pobūdį ir padarinius.

Elgesio reikalavimas ar draudimas, vertinantis veiksmus gėrio bei teisingumo požiūriu ir keliantis besąlygišką reikalavimą žmogaus valiai.

Būtinybė veikti gerbiant visuotinį dorovės dėsnį, net jei tai prieštarauja asmeniniams norams, polinkiams ar patogumui.

Senekos išvystytas filosofinio rašymo žanras, kuriame etikos taisyklės perteikiamos kaip praktiški draugiški patarimai konkrečioms gyvenimo situacijoms.

Brandi ir išmintinga asmenybė, kurios elgesį stebėdami kiti mokosi praktiškai įgyvendinti dorybes gyvenime.

Praktinio proto prielaida (laisvė, Dievas, sielos nemirtingumas), kurios negalima moksliškai įrodyti, bet be kurios neįmanomas dorovinis gyvenimas.

Būtybė, turinti laisvą valią, savimonę ir gebėjimą prisiimti etinę atsakomybę už savo poelgius bei santykį su kitais.

Valdžios sprendimų ar įstatymų savybė atitikti pamatinius teisingumo, žmogaus orumo ir bendrojo gėrio reikalavimus, suteikianti jiems moralinę privalomąją galią.

Lotyniškas terminas, reiškiantis visuomenėje įprastus papročius, tradicijas ir visuotinai priimtas elgesio taisykles.

Pamatiniai žmogaus poreikiai (duona, vanduo, pastogė, saugumas, draugystė), be kurių neįmanoma išgyventi ar išsaugoti ramybės.

Poreikiai, kylantys iš natūralių impulsų, bet reikalaujantys išskirtinės kokybės ar įvairovės (pvz., prabangūs delikatesai).

Kasdienis mirties nuvertinimas slepiantis po minios nuomone, rutina ir fraze „visi žmonės miršta“, vengiant asmeninio laikinumo.

Visiškas niekis ar nebuvimas, kurio, pasak Parmenido, neįmanoma nei ištarti, nei pamąstyti, nes mąstymas visada nukreiptas į esinį.

Visiškas egzistencijos nebuvimas ar tuštuma; Parmenido teigimu, nebūties nėra, nes apie ją neįmanoma nei pagalvoti, nei kalbėti.

Reiškinys, kai geografiškai atskirtos civilizacijos sukuria identiškus vaizdinius ne dėl tarpusavio kontaktų, o dėl bendros žmogaus psichikos sandaros.

Sokrato suformuluota sąvoka, reiškianti automatišką, kritiškai neapmąstytą egzistenciją pagal kitų primestas taisykles, kuri, mąstytojo teigimu, nėra verta žmogaus orumo.

George'o Berkeley doktrina, neigianti savarankiškos fizinės materijos egzistavimą už protų ir idėjų ribų.

XVIII a. pabaigos meno kryptis, kuri per Antikos herojinius siužetus aukštino Švietimo epochos pilietinę dorybę ir ištikimybę tiesai.

XVI a. pabaigos humanisto Justo Lipsijaus inicijuotas stoikų filosofijos atgimimas, siekęs krikščioniškoje Europoje pritaikyti stoikų ištvermę krizių metu.

Šventojo Augustino suformuluotas motyvas, reiškiantis, kad baigtiniai žemiški dalykai negali numalšinti žmogaus begalinės laimės troškimo.

Egzistencinė tiesa, kad atsisakymas veikti ar pasyvumas moralinėje situacijoje taip pat yra sprendimas, sukeliantis pasekmes.

Johno Rawlso mintinis eksperimentas, kuriame teisingos visuomenės taisyklės kuriamos sprendėjams nežinant savo būsimo socialinio statuso, gabumų, turto ar sveikatos.

Kultūrinė ir egzistencinė būsena, atsirandanti sugriuvus tradicinėms vertybėms, kai aukščiausi idealai netenka vertės ir nebėra atsakymo į klausimą, vardan ko gyventi.

Teiginių ar klausimų pobūdis, nurodantis, kaip žmogui ar visuomenei dera arba privalu elgtis, o ne tiesiog fiksuojantis faktus.

Daiktas savaime (vok. Ding an sich), reiškiantis tikrovę, kokia ji egzistuoja pati savaime, nepriklausomai nuo žmogaus juslių.

Tikrovė, kokia ji egzistuoja visiškai nepriklausomai nuo mūsų patyrimo ir proto struktūrų; žmogaus teoriniam protui ji yra nepažini.

Nenutrūkstamas skaitmeninės informacijos judėjimas tinkle, pakeičiantis baigtinius leidinius ir palaikantis nuolatinę budėjimo parengtį.

Subjektyvus, asmeninėmis simpatijomis ar įpročiais grįstas įsitikinimas, kuriam trūksta patikrintų įrodymų ir loginio pagrindimo.

Pradinis filosofavimo impulsas, kai įprastas pasaulis nustoja būti savaime suprantamas ir pasirodo kaip stulbinantis slėpinys.

Pavojingas teisės normų ir visuomeninės sutarties pažeidimas, kuriuo paneigiamas kito žmogaus orumas arba bendroji teisinė tvarka.

Yda, pasireiškianti pavojaus nepaisymu, baimės stoka ir beatodairišku, neprotingu veržimusi į grėsmę.

Filosofinė kryptis, teigianti, kad tikroji būtis nepriklauso nuo materialaus pasaulio ir egzistuoja kaip savarankiška tobulybių sritis.

Turtingųjų mažumos valdymas, grindžiamas turto cenzu ir sukeliantis gilų visuomenės susiskaldymą tarp vargšų ir turtuolių.

Platono veikalo „Valstybė“ VII knygoje pateiktas filosofinis pasakojimas apie požeminiame urve sukaustytus žmones, vaizduojantis žmogaus pažinimo kelią nuo nekritiškai priimtų iliuzijų iki tikrosios t...

Filosofijos šaka, tirianti pačią būtį, jos prigimtį, esinius ir bendriausias jų egzistavimo struktūras.

A priori Dievo buvimo įrodymas, išvedantis realų Jo egzistavimą iš pačios tobuliausios būtybės sąvokos.

Reiškinys, kai žmogus tikrovę stebi ne tiesiogiai, o per techninį prietaisą (lęšį, projekciją, ekraną), kuris atrenka, apriboja ir modifikuoja matomą vaizdą.

Sakytinio žodžio bendruomenė, kurioje žinios perduodamos tik gyvu balsu trimatėje garsinėje erdvėje, reikalaujančioje nuolatinio buvimo kartu.

Aristotelio logikos traktatų rinkinys, suprantamas ne kaip atskiras mokslas, o kaip universalus taisyklingo mąstymo įrankis.

Adiaphora porūšis: sveikata, pakankamos lėšos pragyvenimui ir pagarba, kuriais išmintingas žmogus gali naudotis, tačiau prie jų emociškai neprisiriša.

Klasikinis žinojimo apibrėžimas, pagal kurį teiginys tampa žinojimu tik tada, kai žmogus juo tiki, teiginys atitinka tikrovę ir turi pakankamą loginį ar faktinį pagrindimą.

Visybiškas žmogaus proto ir dvasios formavimas, padedantis sielai nusigręžti nuo regimybės ir atsiverti tikrovei.

Teorijos savybė numatyti baigtis, kurios, jei pasitvirtintų priešingai, įrodytų teorijos klaidingumą.

Karlo Popperio suformuluotas moksliškumo kriterijus, teigiantis, kad teorija laikoma moksline tik tada, jei įmanoma nurodyti stebimą faktą ar eksperimentą, galintį ją paneigti.

Garsi graikiška formulė „viskas teka“, apibendrinanti Herakleito idėją apie visuotinį ir nesustabdomą pasaulio virsmą.

Socialinė ir moralinė atsakomybė savo bendruomenei bei valstybei, kurią stoikai laikė žmogaus racionalios prigimties dalimi.

Giliausias psichikos lygmuo, kurio turinys (nuslopinti potyriai, troškimai ir baimės) yra tiesiogiai nepasiekiamas sąmoningai savivokai be specialių analizės metodų.

Žmogaus laisvė ir gebėjimas savarankiškai kurti gyvenimo tikslus, dorovės normas ir vertybes be antgamtinio autoriteto.

Hegelio sąvoka, žyminti bendrą žmonijos dvasinės kultūros, mąstymo ir valstybinių institucijų visumą, istoriškai judančią į laisvės savimonę.

Hegelio išskirti veikėjai (tokie kaip Napoleonas), kurių asmeniniai siekiai sutampa su epochos poreikiu žengti į naują laisvės ir valstybingumo etapą.

Piliečių teisė ir pareiga ginklu ar sukilimu nuversti valdžią, jei ji sulaužo visuomenės sutartį ir kėsinasi į prigimtines žmonių teises.

Būsena, kai nesant išankstinio dieviško plano žmogus neturi jokių pasiteisinimų ir privalo visiškai atsakyti už kiekvieną savo pasirinkimą.

Žano Polio Sartro teiginys, kad žmogus, neturėdamas iš anksto duotos prigimties ar Dievo nurodymų, privalo nuolat pats save kurti per pasirinkimus ir prisiimti už juos visą atsakomybę.

Santvarkos samprata, pagal kurią vyriausybė yra tik visuomenės pasitikėjimą vykdantis patikėtinis, kurio įgaliojimus galima atšaukti juos pažeidus.

II–VIII a. ankstyvosios krikščionybės mąstytojų (Bažnyčios tėvų) filosofinė ir teologinė veikla, suformavusi krikščioniškosios doktrinos pagrindus.

Kanto nustatyta riba, reiškianti, kad objektyvus mokslinis pažinimas įmanomas tik galimo juslinio patyrimo ribose.

Mąstantis ir veikiantis asmuo, kuris aktyviai tvarko, apdoroja bei struktūruoja savo patirtį.

Sapno darbo operacija, kurios metu stiprus emocinis reikšmingumas nuo svarbaus objekto perkeliamas ant nereikšmingos kasdienės smulkmenos.

Socialinė kaukė, veikianti kaip tarpininkas tarp individo ego ir visuomenės lūkesčių, leidžianti sėkmingai atlikti socialinius vaidmenis.

Lotyniška formulė „filosofija yra teologijos tarnaitė“, reiškianti, kad loginis protas padeda aiškinti ir pagrįsti tikėjimo tiesas.

Vidinė daiktų ir gamtos prigimtis, dėsninga jos tvarka, tiriama be antgamtinių dievų įsikišimo.

Pamatinių antikos sąvokų konfliktas: physis nurodo objektyvią gamtos tvarką bei prigimtį, o nomos – žmogaus sukurtus įstatymus, papročius ir socialines taisykles.

Descartes'o metodinės abejonės mintinis eksperimentas apie klastingą visagalį demoną apgaviką, kvestionuojantis net logines ir matematines proto tiesas.

Laisvės forma, kurią individas įgyja tapdamas pilietinės bendruomenės dalimi ir paklusdamas savo paties bendrai sukurtiems įstatymams.

Bronzinė Atėnų piliečio identifikavimo lentelė su vardu ir skyriaus raide, naudota prisiekusiųjų atrankai burtų mašina.

Aristotelio ir Tomo Akviniečio sąvoka, žyminti pirminį visatos judėjimo šaltinį, kuris pats yra nejudinamas ir nekintantis.

Objektyvios, nuo stebėtojo nepriklausančios kūnų savybės pačiame daikte, pavyzdžiui, dydis, forma, judėjimas ar tįsumas.

Konkretus, individualus daiktas ar gyva būtybė šiapusiniame pasaulyje, pavyzdžiui, šis konkretus žmogus ar medis.

Didelis senovės graikų molinis indas grūdams, aliejui ar vynui laikyti, kurį kinikas Diogenas pasirinko kaip savo buveinę demonstratyviam skurdui parodyti.

Antikos mąstytojo Platono idėjų filosofija, dariusi lemiamą įtaką Augustinui atskiriant tobulą amžinųjų idėjų sferą nuo kintančio juslinio pasaulio.

Apie 387 m. pr. Kr. Atėnuose Platono įkurta filosofijos mokykla, viena pirmųjų organizuotų mokslo ir laisvų diskusijų bendruomenių antikinėje Europoje.

Ontologinė pažiūra, teigianti, kad tikrovę sudaro daugybė (arba begalybė) savarankiškų būties pradų ar substancijų.

Tapybos technika, kai vaizdas kuriamas iš grynų spalvų taškų, kurie susijungia į vientisą formą tik stebėtojo akyje.

Viešojo gyvenimo transformacija, kai valdžios lyderių vertinime lemiamu veiksniu tampa telegeninis įvaizdis, emocinis įspūdis ir ekrano charizma.

Visuomenės sutartimi sukurta organizuota piliečių grupė, turinti bendrą teisinę tvarką ir pripažįstanti bendrą valstybinį autoritetą.

Sistemingai išdėstytas politinių principų ir praktinių reikalavimų rinkinys, nurodantis, kaip valdyti ar pertvarkyti valstybę.

Filosofinė metafora, vaizduojanti valstybę kaip vieningą organizmą, sudarytą iš daugybės pavienių piliečių kūnų ir valdomą vienos suverenios galvos.

Nietzsche's išskirtos dvi etinės sistemos: stipriųjų, gyvenimą teigiančiųjų moralė ir silpnųjų, pagieža (resentimentu) grįsta savigynos moralė.

Šiuolaikinė filosofinė srovė, kvestionuojanti tradicinį žmogaus išskirtinumą ir analizuojanti kūno bei proto transformacijas technologijų pagalba.

Proto gebėjimas konkrečioje situacijoje atpažinti tinkamiausią veiksmą ir rasti teisingą saiką.

Teoriškai neįrodomos, bet moraliniam gyvenimui būtinos prielaidos Kanto filosofijoje: valios laisvė, sielos nemirtingumas ir Dievo buvimas.

Intelektinė dorybė; gebėjimas konkrečiomis, kintančiomis gyvenimo aplinkybėmis protingai įvertinti situaciją ir pasirinkti tinkamas priemones gėriui pasiekti.

Žmogaus valią valdanti proto galia, nukreipta į moralinį apsisprendimą ir dorovinį veikimą.

Vertybių, reikšmių ir tikslų visuma, kurioje žmogus vertina savo patirtį, sprendimus ir gyvenimo eigą.

Egzistencinė tuštuma, atsirandanti tuomet, kai materialinis komfortas ir techninės galimybės yra didelės, bet trūksta gyvenimo tikslo.

Viktoro Franklio logoterapijos teiginys, kad pagrindinė žmogaus varomoji jėga yra poreikis atrasti asmeninę savo gyvenimo prasmę.

Logikoje ir gramatikoje – savybė ar požymis, priskiriamas tiriamam subjektui (pavyzdžiui, apvalus, sunkus, protingas).

Išankstinis, dažnai neįsisąmonintas teiginys ar nuostata, kuria remiamasi grindžiant tolesnius samprotavimus ar teorijas.

Psichikos lygmuo, talpinantis informaciją ir prisiminimus, kurie šiuo metu nėra aktyvūs, tačiau prireikus gali būti lengvai iškviesti į sąmonę be vidinio pasipriešinimo.

Herakleito principas, kad priešingos jėgos ir būsenos (šaltis ir šiluma, diena ir naktis) ne naikina viena kitą, o sukuria dinamišką visumos vienovę.

Herakleito principas, teigiantis, kad priešingos jėgos (šaltis ir šiluma, karas ir taika) palaiko nuolatinę tikrovės pusiausvyrą.

Apriorinė intelekto kategorija, nustatanti būtiną ryšį tarp ankstesnio įvykio (priežasties) ir vėlesnio įvykio (pasekmės).

Teiginys, nurodantis konkrečius dėsningus ryšius tarp reiškinį sukėlusių veiksnių ir paties padarinio.

Hipotetinis politinės filosofijos mąstymo eksperimentas, apibūdinantis žmonių tarpusavio santykius ir elgesį nesant jokios valstybinės valdžios, įstatymų ar policijos.

Teisės filosofijos samprata, teigianti, kad egzistuoja objektyvios, universalios ir nekintamos moralės normos, kurios nepriklauso nuo valdovų valios ir kyla iš proto, gamtos ar dieviškosios tvarkos.

Protu suvokiamos universalios moralinės normos, reikalaujančios nekenkti kito asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui.

Įgimtas žmogaus gebėjimas pažinti materialią tikrovę, daryti logines išvadas ir atrasti gamtos dėsnius be stebuklingo apreiškimo pagalbos.

Pasaulietiška, kasdieniška ir profaniška tikrovės sritis, neturinti ypatingo šventumo ar sakralaus krūvio.

Stoikų vartojama sąvoka, reiškianti sąmoningą valios galią vertinti reiškinius, priimti moralinius sprendimus ir rinktis savo elgesio kryptį.

Ludwigo Feuerbacho teorija, teigianti, kad Dievas tėra žmogaus geriausių savybių perkėlimas į anapusinę erdvę.

Žymus V a. pr. Kr. sofistas, iškėlęs reliatyvistinį teiginį, kad „žmogus yra visų daiktų matas“.

Hegelio principas, pagal kurį pasaulinis protas leidžia pasireikšti privačioms žmonių aistroms ir ambicijoms, kad per jų veiksmus įgyvendintų savo istorinius tikslus.

Grynosios proto sąvokos (pvz., priežastingumas, substancija), kurios suteikia tvarką ir dėsningą formą jusliniam patyrimui.

Kanto atlikta proto savityra, kuria nustatomos pažinimo galios, veikimo principai ir neperžengiamos ribos.

Nekintančių idėjų ir grynųjų tiesų lygmuo, pasiekiamas tik racionaliu mąstymu ir esantis tikrosios būties pagrindas.

Literatūros ar kultūros teksto interpretavimo būdas, tiriantis veikėjų elgesio prieštaravimus, motyvų pasikartojimus ir nutylėjimus nediagnozuojant paties autoriaus.

Sigmundo Freudo sukurtas psichologinis metodas ir teorija, nagrinėjanti, kaip žmogaus elgesį, mintis ir emocijas lemia sąmonei nepasiekiami vidiniai konfliktai bei pasąmonės impulsai.

Scholastinio mąstymo ir mokymo forma – ginčytinas klausimas, nagrinėjamas dialektiškai iškeliant oponentų prieštaravimus ir meistro atsakymą.

Tomo Akviniečio suformuluoti penki racionalūs Dievo buvimo įrodymai (a posteriori), kylantys iš stebimo pasaulio judėjimo, priežastingumo ir tvarkos.

Naujųjų laikų filosofijos kryptis (pvz., Renė Dekartas), teigusi, kad tikrasis pažinimas kyla tik iš grynųjų proto idėjų be juslių pagalbos.

Tikrovės savybė būti pagrįstai proto dėsniais; Hegelio filosofijoje reiškia, kad istoriniai įvykiai turi vidinę prasmę ir nėra atsitiktinis chaosas.

Žmogaus proto gebėjimas logiškai mąstyti, kelti argumentus ir tyrinėti tikrovę be tiesioginio stebuklingo įsikišimo.

Viduramžių intelektinė tradicija, pagrįsta ranka perrašomais pergamento kodeksais, formavusi pagarbią ir lėtą tekstų studijavimo praktiką.

Kultūrinis procesas, per kurį vėlesnės epochos priima, perskaito ir savitai perkuria ankstesnių amžių idėjas, kūrinius bei asmenybių įvaizdžius.

Įrodymo prieštaravimu metodas, kai oponento teiginys laikinai priimamas tam, kad būtų atskleista iš jo kylanti akivaizdi loginė nesąmonė.

Mąstymo klaida ar metodas, kai sudėtingas daugiasluoksnis reiškinys (pvz., žmogaus sąmonė ar moralė) bandomas paaiškinti vien žemesnio lygmens dėsniais (pvz., fizika ar biologija).

Filosofinė pažiūra, teigianti, kad visuotinės, nuo žmogaus nepriklausomos tiesos nėra, o visi vertinimai ir teiginiai priklauso nuo stebėtojo ar kultūrinio konteksto.

Subjektyvus asmens išgyvenimas, kurio metu patiriamas ryšys su transcendencija ar šventumu.

Būsena, kai žmogus nusavina savo paties kūrybines galias ir priskiria jas dievybei, save paversdamas menka būtybe.

Aktyvus ir prasminis tikrovės struktūravimas bei perteikimas meninėmis priemonėmis, o ne pasyvus jos kopijavimas.

Mąstančioji substancija Descartes'o filosofijoje – nemateriali, nedaloma dvasia ar protas, kurio esminis atributas yra mąstymas.

Užgniaužtas bejėgiškumo jausmas ir pavydas stipriesiems, virstantis moraline pagieža bei siekiu paniekinti tai, ko pats nepajėgi pasiekti.

Tįsioji substancija Descartes'o filosofijoje – materialus fizinis pasaulis ir kūnas, kurio esminis atributas yra tįsumas (užimama vieta erdvėje) ir dalumas.

Nuteistojo ugdymo ir pagalbos procesas, kurio tikslas padėti jam po bausmės atlikimo sėkmingai sugrįžti į visuomenę ir laikytis bendrų taisyklių.

Iškalbos ir įtikinimo menas, kurio pagrindinis tikslas – palenkti klausytojus ar teismo prisiekusiuosius savo pusėn nepriklausomai nuo bylos esmės.

Grįžimas į gentinį bendrumą elektriniame amžiuje, kai garsinė ir vaizdinė medija sugrąžina kolektyvines emocijas ir mažina spaudos individualizmą.

Bausmės teorija, teigianti, kad bausmė yra būtinas ir teisingas moralinis atpildas už padarytą nusikaltimą, nepriklausomai nuo jos teikiamos naudos ar atgrasymo efekto.

Lakoniška, emociškai įkrauta frazė, supaprastinanti sudėtingą teoriją ir raginanti mases nedelsiant imtis radikalių veiksmų.

Ekstremali patirtis (neišvengiama kančia, kaltė, sunki liga ar mirties grėsmė), kurioje sugriūva įprastos gyvenimo atramos ir žmogus privalo iš naujo apsispręsti.

Karlo Jasperso sąvoka, žyminti pamatinę žmogaus būties sąlygą (mirtį, kančią, kovą, kaltę), kurios neįmanoma apeiti ar pakeisti jokiomis techninėmis priemonėmis.

Archajinių apeigų atributas, skirtas ne pasislėpti, o peržengti kasdienę tapatybę ir persikūnyti į dievybę ar protėvį.

Teorinis numatymas, kuris griežtai draudžia tam tikrus įvykius ir kurio nepasitvirtinimas sukeltų tiesioginę grėsmę pačiai teorijai.

Stoikų pratyba dienos pradžioje, kai žmogus iš anksto ramiai nusiteikia susidurti su sunkiais, nemaloniais žmonėmis ar netikėtomis kliūtimis.

Šventumo sfera religijotyroje, reiškianti tai, kas tikra, prasminga, pastovu ir priešinga pasaulietiškam chaosui.

Sąmoningas gebėjimas tenkintis tik tuo, kas būtina kūnui ir sielai, išvengiant pertekliaus keliamo nerimo.

Klasikinės Graikijos komunikacijos tradicija, kurioje mintys ir idėjos skleidžiamos gyvu balsu, o raštas tėra pagalbinė atminties priemonė.

Psichikos laukas, apimantis viską, ką žmogus tiesiogiai suvokia, jaučia ir mąsto esamuoju momentu.

Dorybė, leidžianti protu suvaldyti kūniškus malonumus ir troškimus, išvengiant aistrų pertekliaus.

Vidinis psichinis filtras, kuris sušvelnina ir iškraipo nepriimtinus pasąmonės impulsus, kad miegantysis neišsigąstų ir nepabustų.

Pasąmoninių transformacijų visuma, kuria latentinės mintys paverčiamos regimu manifestiniu sapno siužetu.

Kallipolio karių luomas, pasižymintis drąsa ir fiziniu pasirengimu, ginantis valstybę ir palaikantis tvarką be privačios nuosavybės teisės.

Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus asmeninis savistabos dienoraštis, skirtas kasdienei proto disciplinai ir dvasinei kovai su savimi karo lauke.

Būsena, kai kasdieniai faktai ar visuomenės normos staiga praranda įprastą akivaizdumą ir reikalauja naujo apmąstymo.

Aukščiausias Abrahemo Maslow poreikių piramidės lygmuo, reiškiantis asmens siekį pilnai išskleisti savo kūrybinius talentus ir potencialą.

Žmogaus gebėjimas reflektuoti patį save, suvokti savo mintis, poelgius ir atskirti save nuo aplinkinio pasaulio.

Vidinių asmens galių, gebėjimų, kūrybiškumo ir dorovinių siekių nuoseklus įgyvendinimas gyvenime.

Pamatinis žmogaus instinktas ir prigimtinė teisė visomis priemonėmis ginti savo gyvybę bei fizinį saugumą.

Tikslus loginis paaiškinimas, nurodantis būtinus ir pakankamus požymius, pagal kuriuos reiškinys priskiriamas tam tikrai klasei.

Filosofinis metodas, kuriuo nuosekliai aiškinamasi žodžių ir idėjų prasmė, loginės ribos bei esminiai požymiai.

Viduramžių universitetų filosofavimo metodas, siekęs logiškai suderinti krikščioniškąjį tikėjimą su Aristotelio filosofija.

Platono principas, teigiantis, kad valstybės santvarka yra išdidintas sielos atspindys, o visuomenės darna priklauso nuo piliečių vidinės tvarkos.

Griežta trijų teiginių samprotavimo schema, susidedanti iš didžiosios premisos, mažosios premisos ir išvados.

Konkrečios kultūros ar epochos sukurta materiali ir juslinė nematomo archetipo išraiška mene, mituose, religijoje ar sapnuose.

Aristokratų ir pasiturinčių Atėnų piliečių susibūrimas po vakarienės, tapęs svarbia bendravimo, muzikos ir filosofinių disputų erdve.

Nuoseklus ir planingas tikrovės faktų fiksavimas natūralioje aplinkoje be dirbtinio laboratorinio įsikišimo.

Dvejetainiu kodu veikianti tinklinė technologija, jungianti tekstą, garsą ir vaizdą į vieningą, nuolat redaguojamą terpę.

Filosofinė pozicija, abejojanti patikimo pažinimo galimybe ir teigianti, kad žmogus negali pasiekti jokios tikros tiesos.

Idealios, tikrovėje neegzistuojančios visuomeninės santvarkos modelis, kuriame bandoma panaikinti neteisybę, skurdą bei konfliktus sukuriant tobulą tvarką.

Keliaujantys V a. pr. Kr. išminties ir iškalbos mokytojai, mokę piliečius oratorystės meno ir praktinės sėkmės polise už atlygį.

Senovės Graikijos mokymo kryptis, kurios atstovai (sofistai) mokė iškalbos ir ginčo meno siekdami praktinės naudos, o ne objektyvios tiesos atskleidimo.

Filosofinio bendravimo būdas, kai meistriškai užduodamais klausimais pašnekovas skatinamas patikrinti savo įsitikinimus ir atrasti sąvokos esmę.

Sąmoninga Sokrato pokalbio taktika, kai filosofas dedasi nežinančiu mokiniu, prašydamas pašnekovo pamokyti, ir taip priverčia jį atskleisti savo žinių spragas.

Šiuolaikinė emocinė įtampa ir baimė atrodyti nepakankamai sėkmingam ar vertingam kitų akyse, dažnai sustiprinama socialinių tinklų spaudimo.

Sąmoningas gamtos ar objekto formų apibendrinimas, ritmizavimas ir supaprastinimas siekiant meninės išraiškos.

Atviro tipo dengta kolonada Atėnų agoros pakraštyje, kurioje susirinkdavo Zenono Kitijiečio mokiniai ir nuo kurios kilo stoicizmo pavadinimas.

Helenizmo filosofijos kryptis, teigianti, kad laimė pasiekiama ugdant dorybę, valdant aistras ir griežtai atskiriant savo valiai paklūstančius dalykus nuo išorinių aplinkybių.

Viena iš ydų aukso vidurio ašyje; būsena, kai žmogui pritrūksta būtino jausmo, drąsos ar atsakomybės veikti.

Meninė tiesa, grindžiama asmenine kūrėjo emocine patirtimi, interpretacija ir pasaulėjauta, o ne faktiniu dokumentiškumu.

Filosofinė pozicija, kad visa fizinė tikrovė tėra mąstančių subjektų patiriami pojūčiai ir idėjos.

Savarankiškas būties pamatas; tai, kas egzistuoja savaime ir nepriklauso nuo kito daikto buvimo.

Ontologinė teorija, teigianti, kad tikrovę sudaro du nepriklausomi pradai: nemateriali mąstanti siela ir materiali tįsi materija.

Moralusis asmenybės cenzorius, susiformuojantis perimant visuomenės normas bei tėvų autoritetą ir baudžiantis asmenį kaltės jausmu.

Būsena, kai žmogus praranda gilų ryšį su savo kūniškumu, kitais asmenimis ir savo veiklos prasme, tapdamas vartotoju ar stebėtoju.

Aukščiausiasis valstybės valdžios turėtojas (vienas monarchas arba asamblėja), turintis nedalomą monopoliją priimti ir vykdyti sprendimus.

Juslių tarpusavio pusiausvyra (regos, klausos, lytėjimo santykis), lemianti, kaip žmogus priima, apdoroja ir vertina tikrovės informaciją.

Davido Hume'o asmens teorija, teigianti, kad pastovios nemirtingos sielos ar „Aš“ nėra – tėra nuolat kintančių pojūčių ir minčių seka.

Empirizmo sąvoka (lot. „švari lenta“), teigianti, kad žmogus gimsta be jokių įgimtų idėjų ar proto taisyklių.

Kompensacinis teisingumas, reikalaujantis atkurti teisinę lygybę ir atlyginti patirtą žalą po padarytos skriaudos ar neteisėto veiksmo.

Būsena ar apeiginis vyksmas, kurio metu asmuo atsisako ankstesnio socialinio ar dvasinio statuso ir priima naują.

Friedricho Nietzsche's raginimas įveikti pasyvų prisitaikymą prie visuomenės normų ir drąsiai kurti savo individualią vertybių sistemą.

Nuolatinis procesas, per kurį daiktai atsiranda, kinta ir pereina iš vienos būsenos į kitą; Herakleito tikrovės pagrindas.

Filosofinė nuostata, apibendrinama formule „žinau, kad nieko nežinau“, atmetanti dogmas ir atverianti kelią kritiškam mąstymui.

Praktinis veiksmas, atliekamas pagal aiškų išorinį algoritmą ar taisykles siekiant pataisyti sutrikusią būklę.

Nematomas, savaime suprantamu laikomas kasdienybės laukas, kurį suformuoja dominuojančios technologijos ir kuris nustato visuomenės bendravimo taisykles.

Biomedicinos ir skaitmeninių technologijų modifikuojamas žmogaus kūnas, tampantis nuolat tobulinamu ir koreguojamu projektu.

Būsena, kai kiekviena sielos dalis ar valstybės luomas atlieka tik savo prigimtinę funkciją ir nesikiša į kitų reikalus.

Teisės teorija, teigianti, kad teisė yra tik valstybės institucijų nustatytos formalios taisyklės, o įstatymo galiojimas nepriklauso nuo jo atitikties moralės reikalavimams.

Gamtos ir tikrovės aiškinimas, teigiantis, kad visi procesai turi vidinį tikslingumą ir siekia tobulumo.

Argumentas iš tikslingumo, teigiantis, kad gamtos sandaros dėsningumas ir tvarka liudija protingo Kūrėjo buvimą.

Filosofinis ir teologinis Dievo teisingumo pateisinimas blogio akivaizdoje, Leibnizo formuluotas teiginiu, kad mūsų pasaulis yra geriausias iš visų galimų pasaulių.

Tomo Akviniečio mokymas, teigiantis proto ir apreiškimo dermę: protas ir tikėjimas neprieštarauja vienas kitam, nes kyla iš to paties Dievo.

Intelekto dorybė, tirianti nekintamus dėsnius, tiesą ir bendruosius būties principus.

Filosofinių taisyklių, argumentų ir loginių teiginių visuma, kuri Antikoje buvo suprantama tik kaip pagalbinis įrankis kasdieniam filosofiniam gyvenimui pagrįsti ir palaikyti.

Žmogaus pažintinė galia, tirianti gamtos dėsnius stebimų reiškinių (fenomenų) sferoje.

Klasikinis mintinis eksperimentas apie laivą, kurio visos lentos palaipsniui pakeičiamos naujomis, keliantis klausimą apie objekto tapatumo išlikimą.

Keturgubas epikūriškas vaistas dvasiai: dievai nebaisūs, mirtis nepavojinga, gėris lengvai pasiekiamas, o skausmas pakeliamas.

Trijų pakopų dialektinis modelis: pradinė esama būklė (tezė), kylantis prieštaravimas ar krizė (antitezė) ir jų įveikimas brandesnėje pakopoje (sintezė).

Marshallo McLuhano tezė, teigianti, kad pati technologijos forma, jos struktūra ir greitis formuoja visuomenę stipriau nei konkretus ja perduodamas turinys.

Nuostata, kadangi visa tiesa kyla iš vieno Dievo, proto atradimai ir apreikštosios tikėjimo tiesos negali viena kitai prieštarauti.

Dvi pagrindinės tiesos pažinimo priemonės viduramžių filosofijoje: Dievo dovanotas apreiškimas ir žmogaus gebėjimas logiškai mąstyti.

Søreno Kierkegaardo sąvoka, reiškianti asmeninį apsisprendimą tikėti nepaisant racionalaus proto neapibrėžtumo ar paradoksų.

Galutinė tapsmo ar buvimo paskirtis ir prasmė, dėl kurios daiktas atsiranda bei kinta.

Karių ir garbės troškimo valdoma santvarka, kylanti išsigimus aristokratijai, kai protą pakeičia karinė šlovė ir ambicijos.

Žemiausia ir žiauriausia valdymo forma, atsirandanti suirus demokratijai, kai valdžią uzurpuoja baimės ir aistrų pavergtas vienvaldys.

Padėtis, kurioje bet koks galimas veiksmas ar neveikimas sukelia neigiamų padarinių ar pažeidžia kokią nors svarbią vertybę.

Būtis ar tikrovė, peržengianti materialaus pasaulio ir juslinio patyrimo ribas, dažnai siejama su dieviškumu ar dvasine prasme.

Kanto veikalo dalis, tirianti intelekto kategorijas ir taisykles, būtinas mąstyti apie patiriamus daiktus.

Kanto veikalo „Grynojo proto kritika“ dalis, tirianti apriorines juslinio suvokimo sąlygas (erdvę ir laiką).

Kanto metodo filosofinis tyrimas, tiriantis ne pačius išorinius daiktus, o žmogaus proto galias ir sąlygas, dėl kurių pažinimas tampa įmanomas.

Žmogaus dvasinės sandaros modelis, apimantis tris pradus: protingąjį, narsųjį ir geidžiantįjį.

Epikūro atrankos sistema, skirstanti norus į prigimtinius ir būtinus (maistas, saugumas, draugystė), prigimtinius, bet nebūtinus (prabanga) bei tuščius (šlovė, valdžia).

McLuhano idėja, kad konkretus tekstas ar vaizdas veikia kaip masalas protui nukreipti, kol pati medijos technologinė forma nepastebimai pertvarko mąstymą.

Iliuziniai, visuomenės prietarų sukurti troškimai (šlovė, valdžia, milžiniški turtai), neturintys natūralių ribų ir keliantys nuolatinį nesaugumą.

XII–XIII a. iškilusi savarankiška dėstytojų ir studentų korporacija (gildija), tapusi sistemingo loginio mąstymo ir viešų disputų centru.

Herakleito filosofinis vaizdinys, rodantis, kad objektas išlaiko savo tapatumą ne per medžiagos sustingimą, o per nuolatinę srovės apykaitą.

Dirbtinės šviesos šaltinis, degantis už kalinių nugarų; ji simbolizuoja fizinę saulę ir ribotą juslinio pasaulio šviesą, kuriančią apgaulingus šešėlius.

Pasekmių etikos teorija, vertinanti poelgį pagal tai, kiek naudos ir laimės jis atneša didžiausiam skaičiui žmonių.

Karlo Popperio kritikuojamas bandymas radikaliai ir prievarta pertvarkyti visą visuomenę pagal vieną abstraktų tobulybės planą, nepaisant konkrečių žmonių pasirinkimų.

Procesas, kurio metu pasąmonė abstrakčias idėjas ir santykius paverčia konkrečiais regimais vaizdais bei sceniniais veiksmais.

Johno Locke’o suformuluotas principas, kad bet kokia valdžia yra teisėta tik tol, kol patys valdomi piliečiai jai laisvanoriškai pritaria.

Pamatinis Nietzsche's filosofijos principas, reiškiantis kiekvieno gyvo organizmo veržimąsi augti, įveikti kliūtis, plėsti savo galias ir kurti vertybes.

Apmąstytas ir laisvas proto sprendimas veikti konkrečiu būdu, atmetant aklus impulsus.

Aukščiausia, nepriklausoma valstybės valdžia savo teritorijoje leisti visuotinai privalomus įstatymus ir savarankiškai tvarkyti vidaus bei užsienio reikalus.

Meno žanras, kuriame pasitelkiant laikinumo simbolius (kaukoles, gėles, smėlio laikrodžius) primenamas daiktiškojo pasaulio trapumas.

Grafikos technika, kai piešinys išraižomas vario plokštėje ir atspaudžiamas ant popieriaus; būtent šia technika Janas Saenredamas 1604 m. sukūrė garsiąją Platono olos iliustraciją.

Šiuolaikinis reiškinys, kai perteklinių daiktų pirkimas paverčiamas pagrindiniu tikslu, dirbtinai sužadinant tuščius norus.

Judėjimo, gamybos ar tapsmo šaltinis, suteikiantis medžiagai atitinkamą pavidalą.

Tradicinis Herakleito įvaizdis vėlesnėje Europos dailėje, vaizduojantis jį raudantį dėl žmogaus gyvenimo trapumo ir aklumo pasaulio dėsniams.

Friedricho Nietzsche's filosofinis reikalavimas atmesti tradicinę krikščioniškąją moralę ir kurti naujas, gyvenimą teigiančias vertes.

Technologija, pateikianti mažai išsamių duomenų (žemos raiškos), todėl reikalaujanti aukšto auditorijos įsitraukimo prasmės spragoms užpildyti.

Dvasinė ir etinė proto autonomija, kai žmogaus ramybė bei apsisprendimai nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, kitų nuomonės ar prievartos.

Paskata veikti dėl pačios veiklos teikiamo pasitenkinimo, prasmės ir asmeninio tobulėjimo, o ne dėl išorinio atlygio.

Markaus Aurelijaus metafora, reiškianti proto nepažeidžiamumą ir gebėjimą išlaikyti orumą bei ramybę net esant didžiausiam išoriniam chaosui.

Mūsų pačių mintys, troškimai, pastangos, atliekami vertinimai ir elgesio reakcijos, kurias žmogus pajėgus pilnai valdyti.

Stoikų metodas atlikti savo socialines pareigas visuomenėje išlaikant emocinę distanciją ir neleidžiant išorinėms aplinkybėms pažeisti savitvardos.

Priešprieša tarp asmens prigimtinių impulsų ar troškimų ir visuomenės normų, kultūrinių reikalavimų bei asmeninės moralės.

Būsena, kai skirtingose Žemės vietose esantys žmonės tą patį įvykį per elektroninį tinklą patiria tuo pačiu metu.

Hannah Arendt įvardytas principas, kai visa tikrovė dedukciniu būdu kildinama iš vieno teiginio, nepaisant gyvo patyrimo ir sveiko proto.

Kanto suformuluotas principas, reikalaujantis laisvai ir atvirai reikšti argumentus visos visuomenės akivaizdoje, skatinant pilietinį sąmoningumą.

Atskirų individų ar grupių privačių interesų mechaninė suma (volonté de tous), dažnai prieštaraujanti bendrajam visuomenės gėriui.

Meno kūriniuose nusistovėjęs sutartinis asmens įvaizdis (pvz., barzdotas susimąstęs filosofas), neatitinkantis konkretaus istorinio veido.

Supaprastintas ir klaidingas psichoanalizės taikymas, kai kūrinio veikėjams mechaniškai klijuojamos medicininės diagnozės arba naudojami primityvūs sapnų simbolių žodynai.

Racionalistinė samprata, teigianti, kad tam tikros esminės tiesos prote glūdi nuo gimimo dar prieš bet kokį patyrimą.

Protui iš prigimties būdingos pamatinės sąvokos ir tiesos (pavyzdžiui, Dievo, substancijos, geometrijos dėsnių sampratos), kurios nekyla iš juslinio patyrimo.

Maurice'o Merleau-Ponty samprata, teigianti, kad protas ir kūnas yra nedaloma visuma, o mąstymas visada kyla iš kūniško buvimo pasaulyje.

Nuolatinio veiksmų kartojimo suformuotas stabilus vidinis nusistatymas, lemiantis pastovų ir natūralų elgesį be nuolatinės vidinės kovos.

Davido Hume'o sąvoka, apibūdinanti pačius gyviausius, tiesioginius mūsų pojūčius, aistras ir emocijas patyrimo akimirką.

Pasąmonės dalis, kurioje slypi individo ar visuomenės nepripažįstami, nuslopinti instinktai, ydos, baimės ir kūrybinis potencialas.

Manipuliacinė klaida, kai priešininko argumentas sąmoningai iškraipomas ar supaprastinamas, kad jį būtų lengviau sukritikuoti.

Yda, kai žmogus liguistai kaupia turtą ir atsisako dalytis juo su kitais, kai to reikalauja teisingumas ar bendruomeniškumas.

Augustino filosofijoje – bendruomenė, kurią vienija meilė sau ir materialios gerovės, valdžios bei garbės troškimas, lemiantis nuolatinius konfliktus.

Sąmoninga, laisva ir atsakinga būtybė, turinti orumą ir Kanto etikoje privalanti būti traktuojama kaip tikslas pats savaime, o ne priemonė.

Kanto moralės principas, reikalaujantis su savimi ir kitu asmeniu visada elgtis kaip su tikslu, o ne vien kaip su priemone.

Kosminės perspektyvos vaizduotės pratimas, kai į savo gyvenimą ir rūpesčius pažvelgiama iš paukščio skrydžio, taip sumažinant asmeninių baimių mastelį.

Epikūriškas etinis priesakas vengti viešumos, politinių intrigų ir garbės troškimo, siekiant apsaugoti asmeninę ramybę.

Pagrindinis Aristotelio etikos tekstas, parašytas kaip praktinių paskaitų konspektas apie laimę, charakterį ir dorybes.