Словарь терминов

G. W. F. Hegelio filosofinė sistema, teigianti, kad visa tikrovė yra mąstantis protas arba dvasia, kuri pamažu pažįsta save per istorinį procesą.

Mąstymo veiksmas, kai mintyse atsiribojama nuo pavienių, atsitiktinių daikto savybių ir išskiriamas bendras esminis požymis.

Skaudus plyšys tarp žmogaus teisingumo bei prasmės lūkesčio ir abejingos, nepaaiškinamos pasaulio tikrovės.

Morališkai abejingi dalykai stoikų etikoje (pvz., sveikata, turtas ar reputacija), kurie patys savaime žmogaus nepadaro nei doro, nei blogo.

Stoikų etikoje – moraliniu požiūriu neutralūs dalykai (sveikata, skurdas, turtas, ligos, mirtis), kurie savaime nepadaro žmogaus nei doro, nei nedoro.

Filosofinė pozicija, teigianti, kad proto ar mokslo priemonėmis neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti Dievo buvimo.

Kintanti, atsitiktinė daikto savybė (pvz., spalva, svoris ar vieta), kuri negali egzistuoti savarankiškai be substancijos.

Pažinimo kriterijus racionalizme, reiškiantis, kad idėja yra suvokiama taip aiškiai ir ryškiai, jog prote nebelieka jokio pagrindo ja abejoti.

Proto atveriama tikroji tiesa (pažodžiui – atidengtis, nepaslėptis), pasiekiama loginio samprotavimo keliu ir nepriklausoma nuo juslių.

Automatizuotų programinių taisyklių valdomas vartotojo laiko ir žvilgsnio nukreipimas pagal ankstesnį jo elgesį tinkle.

Skaitmeninių platformų matematinis mechanizmas, kuris pagal vartotojo ankstesnį elgesį atrenka ir sureitinguoja jam rodomą informaciją.

Praktinis gebėjimas kurti materialius daiktus ar atlikti techninius veiksmus pagal žinomas gamybos taisykles.

Laikysena, reiškianti meilę savo likimui ir ramų, sąmoningą visų neišvengiamų gyvenimo įvykių priėmimą be pasipriešinimo ar pykčio.

Procesas, kurio metu kūnas prislopina arba atskiria pratęstą gebėjimą (pvz., atmintį ar fizinę jėgą), kad apsisaugotų nuo technologinės perkrovos.

Būtis už laiko ribų, religinėje mintyje reiškianti Dievo buvimą ir pomirtinį dvasinį tęstinumą.

Už jutiminio pasaulio ir fizinės mirties ribų esanti transcendentinė tikrovė, kurioje atstatomas galutinis teisingumas.

Ernsto Cassirerio žmogaus apibrėžimas („simbolinė būtybė“), pabrėžiantis gebėjimą pasaulį patirti ir kurti per kalbos, meno, mito bei mokslo simbolius.

Subjektyvios savybės, kurios neegzistuoja pačiame daikte, o kyla žmogaus pojūčiuose, pavyzdžiui, spalva, kvapas, garsas ar skonis.

Rūšis arba giminė, nusakanti bendrą daikto prigimtį ir esmę (pavyzdžiui, sąvokos „žmogus“ arba „medis“).

Dirbtinė žmogaus sukurta kultūrinė, techninė ir socialinė aplinka, pakeičianti tiesioginį ryšį su laukine gamta.

Virš ekonominės bazės iškylanti idėjinė ir institucinė sfera: teisė, politika, valstybė, religija, menas ir filosofija.

Nietzsche's asmenybės idealas: dvasinės saviugdos siekiantis žmogus, kuris įveikia vidutinybę ir pats tampa naujų vertybių kūrėju po Dievo mirties.

Alegorijoje aprašyta būsena, kai prie tamsos pripratęs kalinys išvedamas į saulės šviesą ir patiria aštrų akių skausmą; tai simbolizuoja proto diskomfortą atsisakant patogių iliuzijų.

Stoikų siekiama būsena – proto laisvė nuo griaunančių afektų ir aistrų (pykčio, pavydo, baimės), o ne emocinis bejausmiškumas ar abejingumas kitiems.

Stoikų siekiama būsena – laisvė nuo klaidinančių, protą temdančių aistrų (pykčio, baimės, nevilties), o ne bejausmis abejingumas aplinkai.

Kūno būsena, kai žmogus nepatiria jokio fizinio skausmo, negalavimo ar fiziologinio stygiaus.

Mąstymo aklavietė, kylanti suvokus savo ankstesnio žinojimo prieštaringumą ir skatinanti pradėti tikrą tyrimą.

Iš konkretaus juslinio patyrimo ir stebėjimo įgyjamas žinojimas, kuris be patirties faktų negalėtų būti patvirtintas.

Iš patyrimo kylantis žinojimas, kurio teisingumas patvirtinamas tik faktiniais stebėjimais.

Mokymas apie Dievą, pagrįstas tiesomis, kurių protas pats negali atrasti (pvz., Švenčiausioji Trejybė) ir kurios priimamos per tikėjimą.