Словарь терминов

Suvokimas, kad žmogaus idėjos, taisyklės ir visuomenės normos nėra amžinos, o kyla iš konkretaus istorinio laiko ir materialių aplinkybių.

Nuostata, kad istorijos eigą griežtai lemia išankstinės priežastys ar dėsniai (dieviškoji valia, dvasios logika arba ekonominė būtinybė).

Karlo Marxo teorija, teigianti, kad visuomenės raidą ir jos idėjas pirmiausia lemia materialios gamybos sąlygos bei ekonominiai santykiai.

Argumentų lygiavertiškumas skeptikų logikoje – situacija, kai argumentai „už“ ir „prieš“ turi vienodą įtikinamumo svorį.

Natūralių žmogaus pojūčių proporcija, kuri kinta kaskart, kai viena juslė gauna stiprų technologinį pratęsimą kitų sąskaita.

Materiali, erdvėje ir laike egzistuojanti aplinka, kurią žmogus patiria savo pojūčiais (rega, klausa, lytėjimu); Platono požiūriu, šis pasaulis nuolat kinta ir teikia tik apgaulingą regimybę.

Pasyvus žmogaus pažintinis gebėjimas priimti išorinius ar vidinius dirgiklius ir paversti juos jusliniais vaizdiniais.

Netyčinis žodžio ar frazės iškraipymas kalboje ar rašte, per kurį, Freudo teigimu, netikėtai prasiveržia nuslopinta pasąmoninė mintis.

Platono veikale „Valstybė“ aprašytas idealusis, proto principais sutvarkytas miestas, kuriame vyrauja funkcinis teisingumas.

Griežtų taisyklių ir idealių proporcijų rinkinys, apibrėžiantis tobulo kūno ar meno kūrinio dalių santykį su visuma.

Visuotinai patvirtintas ir norminiu laikomas religinis ar filosofinis raštas, saugomas nuo iškraipymų ir aiškinamas pagal griežtas taisykles.

Thomaso Hobbeso aprašyta prigimtinė žmonijos būsena (bellum omnium contra omnes), kurioje dėl tarpusavio nepasitikėjimo ir išteklių stygiaus nuolat gresia smurtinė mirtis.

Technologija, kuri vieną pojūtį užpildo aukštos raiškos išsamiais duomenimis ir reikalauja mažo auditorijos papildymo ar vaizduotės įsitraukimo.

Įprasta buities rutina ir socialiniai vaidmenys, sukuriantys iliuziją, kad aplinka yra visiškai suprantama ir patikimai kontroliuojama.

Filosofinė kryptis, tirianti įprastų buities veiksmų, aplinkos ir kasdienių akimirkų estetinį potencialą bei vertę.

Mitologinis ir psichologinis herojaus nusileidimas į požemio karalystę ar pasąmonės tamsą siekiant patirti vidinį lūžį.

Statinis, patvarus ramybės malonumas, atsirandantis pašalinus skausmą ir atstačius natūralią organizmo pusiausvyrą.

Epikūro išskirtas pastovus, ramus malonumas, patiriamas tada, kai kūnas nekenčia (aponija), o siela nepatiria nerimo (ataraksija).

Grynosios intelekto sąvokos (dvylika taisyklių, įskaitant priežastingumą ir substanciją), kuriomis protas suteikia dėsningumą juslinei patirčiai.

Besąlygiškas proto dėsnis, reikalaujantis elgtis tik pagal tokią taisyklę, kuri kartu galėtų tapti visuotiniu dėsniu visiems žmonėms.

Fizinio dydžio nustatymas skaičiais ir etaloniniais vienetais pasitelkiant matavimo prietaisus.

Judantis, trumpalaikis malonumas, patiriamas veiksmo metu, kai aktyviai šalinamas stygius ar dirginamos juslės.

Antikinės filosofijos srovė, propagavusi radikalų grįžimą prie paprastos prigimties ir atmetusi turtus, socialines konvencijas bei garbės troškimą.

Eksperimento taisyklė, reikalaujanti sąmoningai keisti tik vieną veiksnį, o kitas tyrimo sąlygas išlaikyti vienodas.

Giliausias, filogenetinis žmogaus psichikos sluoksnis, nepriklausantis nuo asmeninės biografijos ir paveldimas visos žmonijos evoliucijos eigoje.

Filosofinis metodas, kuriuo tiriama sąvokų prasmė, loginė struktūra, tarpusavio ryšiai ir vartojimo ribos.

Meno kryptis, kurioje kūrinio idėja, prasmė ir keliama problema yra svarbesnė už fizinį objektą ar rankų meistrystę.

Teisinė santvarka, kurioje visų valdžios institucijų galios yra griežtai apribotos aukščiausiojo įstatymo – konstitucijos.

Būties savybė būti atsitiktinei, nebūtinai: daiktas gali egzistuoti, bet lygiai taip pat galėtų ir neegzistuoti.

Stoikų principas, reikalaujantis susitelkti tik į tai, kas yra mūsų galioje (sprendimus, požiūrį), ir ramiai priimti tai, ko pakeisti negalime.