Słownik

Epizoochorija – pernešimas gyvūno išorėje. Kabliuoti skraistės lapeliai gaubia vaisius ir prikimba prie kailio ar drabužių; tai nėra pavienės sėklos luobelės dygliai.

Mažiausias struktūrinis ir funkcinis gyvo organizmo vienetas, gebantis savarankiškai egzistuoti. Visi gyvi organizmai sudaryti iš ląstelių.

Tvirtas išorinis sluoksnis, gaubiantis augalų, grybų, bakterijų ir kai kurių kitų organizmų ląsteles. Suteikia formą ir mechaninę apsaugą.

Dažnai matomas sienelės apibrėžtas kontūras. Plonos sienelės storio ir visų sluoksnių atskirti negalime. Augalų sienelėse yra celiuliozės, grybų – chitino.

Tvirtas išorinis sluoksnis (augaluose – celiuliozinis, grybuose – chitininis), suteikiantis ląstelei struktūrinį palaikymą ir apsaugą.

Fundamentalus biologijos principas, teigiantis, kad visi gyvi organizmai yra sudaryti iš ląstelių, ląstelė yra pagrindinis gyvybės vienetas, visos ląstelės vykdo medžiagų ir energijos apykaitą...

Ląstelė, kurios membranoje arba citoplazmoje yra specifinių receptorių, galinčių prisijungti tam tikrą hormoną ir į jį reaguoti.

Visi gyvi organizmai yra sudaryti iš ląstelių – mažiausių struktūrinių ir funkcinių gyvybės vienetų. Organizmai gali būti vienaląsčiai (pvz., bakterijos, amebos) arba daugialąsčiai (pvz.,...

Specifinio atsako dalis, kurioje dalyvauja T limfocitai. Citotoksiniai T limfocitai atpažįsta užkrėstų ar pakitusių ląstelių paviršiuje pateiktus antigeno fragmentus ir sukelia jų žūtį; T pagalbininka...

Cheminių reakcijų grandinė ląstelės mitochondrijose, kurios metu naudojant deguonį skaidomos maisto medžiagos ir pagaminama energija (ATP).

Praktinis sveikos mitybos principas, kai lėkštė vizualiai padalijama: pusė – daržovėms ir vaisiams, ketvirtadalis – baltymams, ketvirtadalis – visaverčiams angliavandeniams.

Aleliai, kurie tam tikrame genotipe (dažniausiai homozigotiniame) sukelia organizmo žūtį.

Įvairių tipų ląstelės, turinčios branduolį, atsakingos už imuninį atsaką (fagocitozę, antikūnų gamybą).

Turi branduolį bei organeles ir geba keisti formą; tam tikros grupės vykdo patogenų fagocitozę, o suaktyvinti B limfocitai diferencijuojasi į antikūnus sintetinančias ląsteles organizmo apsaugai.

Hipofizės hormonas. Jo staigus kiekio padidėjimas (šuolis) ciklo viduryje sukelia ovuliaciją.

Ryški pagrindinė šaknis su šoninėmis šaknimis būdinga daugeliui tikrųjų dviskilčių. Yra išimčių, ypač augalą padauginus vegetatyviškai, todėl vien šio požymio nepakanka.

Pagrindinė įgyto imuniteto ląstelė. Skirstomi į B limfocitus (gamina antikūnus) ir T limfocitus (naikina užkrėstas ląsteles, reguliuoja atsaką).

Fermentas, skaidantis riebalus (lipidus) į glicerolį ir riebalų rūgštis. Gaminamas kasoje.

Trumpos, viengrandės DNR iškyšos, susidarančios po kirpimo kai kuriais restrikcijos fermentais. Jos yra komplementarios viena kitai.

Membraninė pūslelė, pripildyta hidrolizinių virškinimo fermentų, skaidanti maisto daleles, svetimkūnius ir pasenusias ląstelės organeles.

Daugiausiai gyvūnų ląstelėse randama pūslelė su virškinimo fermentais, atsakinga už medžiagų skaidymą ir ląstelės atliekų perdirbimą.

Populiacijos augimo modelis, atsižvelgiantis į aplinkos pasipriešinimą ir ribotus išteklius. Augimas lėtėja, artėjant prie aplinkos talpos. Kreivė yra S formos. $$ \frac{dN}{dt} = rN (1 - \frac{N}...

Specifinė geno vieta chromosomoje.

Geno ar kitos DNR sekos vieta chromosomoje.

Būdingas daugeliui vienskilčių: gyslos tęsiasi lygiagrečiai išilgai lapo. Yra išimčių, todėl papildomai vertinamas žiedas, gemalas ir šaknų sistema.

Mokslas, lyginantis skirtingų rūšių organizmų kūno sandarą, siekiant nustatyti evoliucinius ryšius.

Mokslas, lyginantis skirtingų rūšių organizmų embrioninį vystymąsi.

Membraninių kanalų tinklas be ribosomų. Sintetina lipidus, skaido toksinus, kaupia kalcio jonus.

Gamtinės atrankos forma, kai tam tikri požymiai didina individo dauginimosi sėkmę, net jei tie požymiai mažina išgyvenamumą. Pavyzdžiui, povo uodega.

Chromosomos, nulemiančios individo lytį. Žmogus turi 1 porą lytinių chromosomų: XX (moteris) arba XY (vyras).