Глосарій

Chromosomų rinkinys ląstelėje, kuriame yra tik viena kiekvienos chromosomos kopija (nėra homologinių porų). Būdingas lytinėms ląstelėms (gametoms).

Teorinis modelis, aprašantis neevoliucionuojančią populiaciją. Teigiama, kad populiacijos alelių ir genotipų dažniai išliks pastovūs per kartas, jei nebus veikiama evoliucinių veiksnių.

Fermentas, kuris ardo vandenilinius ryšius ir atskiria dvigrandę DNR.

Būsena, kai individas turi tik vieną tam tikro geno alelį. Būdinga vyrams pagal X chromosomoje esančius genus.

Su X chromosoma sukibusi recesyvinė liga, pasireiškianti sutrikusiu kraujo krešėjimu.

Transporto funkciją atliekantis baltymas, esantis raudonuosiuose kraujo kūneliuose (eritrocituose). Prie savęs prisijungia ir perneša deguonį iš plaučių į audinius.

Geležies turintis baltymas eritrocituose, kuris grįžtamai jungiasi su deguonimi plaučiuose ir atiduoda jį audiniuose.

Nefrono kanaliuko dalis, nusileidžianti į inksto šerdį ir vėl pakylanti. Ji sukuria osmosinio slėgio gradientą inksto šerdyje, kuris yra būtinas koncentruoto šlapimo gamybai.

Biologinis mutagenas: onkogeninis virusas, sukeliantis lėtinį kepenų ląstelių pažeidimą, atsitiktinę DNR integraciją ir skatinantis genomo nestabilumą.

Tankiai supakuotas chromatinas, kuriame genai yra neaktyvūs (nutildyti).

Lytis, gaminanti dviejų tipų gametas pagal lytines chromosomas (pvz., žmogaus vyras (XY) gamina spermatozoidus su X ir Y chromosomomis).

Organizmas, kuris gauna organines medžiagas maitindamasis kitais organizmais. Pavyzdžiai: gyvūnai, grybai, dauguma bakterijų.

Organizmas (ląstelė), turintis du skirtingus tam tikro geno alelius (pvz., Aa). Tokie organizmai vadinami hibridais ir gamina dviejų tipų gametas.

Individas, turintis du skirtingus alelius tam tikram požymiui (pvz., Aa).

Organizmas, gautas sukryžminus individus, kurie skiriasi vienu ar keliais požymiais. Hibridai dažniausiai yra heterozigotiniai.

Postzigotinis barjeras, kai hibridinis organizmas žūsta ankstyvose vystymosi stadijose.

Postzigotinis barjeras, kai hibridas yra gyvybingas, bet nevaisingas ir negali susilaukti palikuonių (pvz., mulas).

Postzigotinis barjeras, kai pirma hibridų karta yra vaisinga, bet antrosios kartos palikuonys yra silpni arba sterilūs.

Vandens molekulių sluoksnis, orientuotais dipoliais elektrostatiškai apsupantis ištirpusį joną ar polinę molekulę ir išsklaidantis juos tirpale.

„Mėgstantis vandenį“; savybė medžiagų, kurios gerai tirpsta vandenyje dėl savo polinės arba joninės prigimties (pvz., druska, cukrus).

„Bijantis vandens“; savybė medžiagų, kurios netirpsta vandenyje dėl savo nepolinės prigimties (pvz., aliejus).

Pagrindinė anglies dioksido transportavimo forma kraujo plazmoje (apie 70%). Susidaro eritrocituose veikiant fermentui karboanhidrazei.

Cheminė reakcija, kurios metu polimeras yra skaidomas į monomerus, sunaudojant vandens molekulę.

Sistema, kurioje taksonai grupuojami į vis platesnes kategorijas, vienas kito viduje (Domenas -> Karalystė -> Tipas -> etc.).

Endokrininės liaukos veiklos sutrikimas, kai ji gamina ir išskiria per daug hormonų.

Tirpalas, kuriame ištirpusių medžiagų koncentracija yra didesnė nei ląstelės citozolyje. Ląstelė tokiame tirpale traukiasi.

Apsinuodijimas vitaminais, atsirandantis dėl per didelio jų vartojimo. Būdingas riebaluose tirpiems vitaminams (A, D, E, K), nes jie kaupiasi organizme.

Posmegeninė liauka: priekinėje dalyje gaminamas LH skatina ovuliaciją ir geltonkūnio veiklą kiaušidėse, testosterono gamybą sėklidėse; FSH skatina folikulų brendimą ir estrogenų gamybą bei dalyvauja s...

Pagrindinė vidaus sekrecijos liauka, esanti smegenyse, gaminanti hormonus FSH ir LH, kurie reguliuoja lytinių liaukų veiklą.

Endokrininės liaukos veiklos sutrikimas, kai ji gamina ir išskiria per mažai hormonų.