Słownik

Matavimo vienetas, kuriuo nusakomas maiste esančios energijos kiekis. Tai energijos kiekis, reikalingas 1 kilogramo vandens temperatūrą pakelti 1 laipsniu Celsijaus.

Chloroplasto stromoje vykstančios anglies fiksacijos, redukcijos ir RuBP regeneracijos reakcijos. Fotonų tiesiogiai nenaudoja, tačiau priklauso nuo šviesoje pagamintų ATP ir NADPH bei fermentų aktyvin...

Dirbtinis vegetatyvinis būdas: tinkamas lapo arba stiebo fragmentas regeneruoja šaknis ir ūglį. Leidžia dauginti pasirinktą dekoratyvinę veislę, paprastai išlaikant jos genotipą. Tinkamas auginys ir j...

Nediferencijuota ląstelė, kuri gali dalytis ir virsti (diferencijuotis) į įvairius specializuotus ląstelių tipus.

Medžiaga ar veiksnys, galintis sukelti vėžį. Dauguma kancerogenų yra ir mutagenai, nes jie pažeidžia ląstelės genetinę medžiagą, reguliuojančią ląstelių dalijimąsi.

Maža liauka galvos smegenyse, gaminanti hormoną melatoniną. Melatonino gamybą slopina šviesa, o skatina tamsa. Jis reguliuoja cirkadinius ritmus ir miego-būdravimo ciklą.

Pati smulkiausia kraujagyslė, sudaryta iš vieno ląstelių sluoksnio. Jų tinkluose vyksta medžiagų ir dujų apykaita tarp kraujo ir audinių.

Kai kurių bakterijų išorinis apsauginis sluoksnis (dažnai iš polisacharidų), padedantis išvengti išdžiūvimo ir apsaugantis nuo šeimininko imuniteto.

Rangas, vienijantis organizmus pagal esminius mitybos, sandaros ir ląstelių organizacijos bruožus; katės pavyzdys – Animalia (gyvūnai).

Junginys, susidarantis audinių kapiliaruose, kai hemoglobinas prisijungia anglies dioksidą (apie 20-25% viso $$CO_2$$).

Visas ląstelės chromosomų rinkinys, nufotografuotas ir sutvarkytas poromis pagal dydį. Leidžia nustatyti chromosomų skaičių ir lytį.

Švedų gamtininkas, laikomas šiuolaikinės taksonomijos tėvu. Sukūrė hierarchinę klasifikacijos sistemą ir dvigubo pavadinimo taisyklę.

Apytakos audinys, sudarytas iš gyvų ląstelių (rėtinių indų ir ląstelių palydovių). Transportuoja organines medžiagas (cukrus), pagamintas fotosintezės metu, iš lapų į kitas augalo dalis (šaknis, v...

Liauka, gaminanti kasos sultis su galingais fermentais (amilaze, lipaze, tripsinu) ir hormonus (insuliną, gliukagoną).

Virškinimo liauka, gaminanti kasos sultis, kuriose gausu įvairių fermentų (amilazės, lipazės, tripsino) ir hidrokarbonato jonų, neutralizuojančių skrandžio rūgštį.

Acinusų ląstelių gausus ŠET ir Goldžio aparatas padeda gaminti bei išskirti fermentus. Latakais į dvylikapirštę žarną patenka fermentų ir rūgštį neutralizuojančių bikarbonatų turinčios kasos sultys.

Mišrios sekrecijos liauka. Endokrininė jos dalis (Langerhanso salelės) gamina insuliną ir gliukagoną, reguliuojančius gliukozės kiekį kraujyje.

Organas, kuris veikia ir kaip virškinimo liauka, ir kaip endokrininė liauka, gaminanti insuliną ir gliukagoną.

Medžiagų apykaitos dalis, kurios metu sudėtingos molekulės skaidomos į paprastesnes, ir šio proceso metu atsipalaiduoja energija. Pavyzdys: ląstelinis kvėpavimas.

Ląstelės apsauginis fermentas (gausiai randamas peroksisomose ir kepenyse), skaidantis toksišką vandenilio peroksidą (H2O2) į vandenį ir deguonies dujas.

Medžiaga, kuri pagreitina reakciją, bet pati jos metu nesunaudojama.

Akies lęšiuko padrumstėjimas, dėl kurio pablogėja regėjimas, vaizdas tampa neryškus, lyg per matinį stiklą. Dažniausiai susijusi su amžiumi. Gydoma chirurginiu būdu, pakeičiant lęšiuką dirbtiniu.

Audinys, esantis kaulų viduje, gaminantis kraujo ląsteles. Jų transplantacija gydo kraujo vėžį ir kitas kraujo ligas.

Didžiausia organizmo liauka, atliekanti daugybę funkcijų. Virškinimui svarbiausia jos funkcija – tulžies gamyba.

Struktūrinė (atraminė) funkcija. Netirpus skaidulinis baltymas su disulfidiniais ryšiais, suteikiantis tvirtumo plaukams, nagams ir epidermiui.

Grybas padeda fotosintetinančiam partneriui gauti ir sulaikyti vandenį bei mineralines medžiagas. Žaliadumblis arba cianobakterija fotosintetina ir teikia organines medžiagas. Sąjunga gali padėti įsik...

Erdvinis kelių polipeptidinių subvienetų išsidėstymas viename funkciniame baltyme.

Vėjas – anemochorija. Skristukas lėtina vienasėklio vaisiaus kritimą; jis pritvirtintas prie vaisiaus, ne gemalo ar sėklaskiltės.

Požymis, kuris gali įgyti ištisinę verčių aibę (pvz., ūgis, svoris, odos spalva) ir kurį paprastai lemia daug genų (poligeninis paveldėjimas) ir aplinkos veiksniai.

Organizmų savybė įgyti naujų požymių, kurie skiriasi nuo tėvinių formų. Kintamumas yra evoliucijos pagrindas, leidžiantis organizmams prisitaikyti prie aplinkos.