Glossaire

Atviro tipo dengta kolonada Atėnų agoros pakraštyje, kurioje susirinkdavo Zenono Kitijiečio mokiniai ir nuo kurios kilo stoicizmo pavadinimas.

Helenizmo filosofijos kryptis, teigianti, kad laimė pasiekiama ugdant dorybę, valdant aistras ir griežtai atskiriant savo valiai paklūstančius dalykus nuo išorinių aplinkybių.

Viena iš ydų aukso vidurio ašyje; būsena, kai žmogui pritrūksta būtino jausmo, drąsos ar atsakomybės veikti.

Meninė tiesa, grindžiama asmenine kūrėjo emocine patirtimi, interpretacija ir pasaulėjauta, o ne faktiniu dokumentiškumu.

Filosofinė pozicija, kad visa fizinė tikrovė tėra mąstančių subjektų patiriami pojūčiai ir idėjos.

Savarankiškas būties pamatas; tai, kas egzistuoja savaime ir nepriklauso nuo kito daikto buvimo.

Ontologinė teorija, teigianti, kad tikrovę sudaro du nepriklausomi pradai: nemateriali mąstanti siela ir materiali tįsi materija.

Moralusis asmenybės cenzorius, susiformuojantis perimant visuomenės normas bei tėvų autoritetą ir baudžiantis asmenį kaltės jausmu.

Būsena, kai žmogus praranda gilų ryšį su savo kūniškumu, kitais asmenimis ir savo veiklos prasme, tapdamas vartotoju ar stebėtoju.

Aukščiausiasis valstybės valdžios turėtojas (vienas monarchas arba asamblėja), turintis nedalomą monopoliją priimti ir vykdyti sprendimus.

Juslių tarpusavio pusiausvyra (regos, klausos, lytėjimo santykis), lemianti, kaip žmogus priima, apdoroja ir vertina tikrovės informaciją.

Davido Hume'o asmens teorija, teigianti, kad pastovios nemirtingos sielos ar „Aš“ nėra – tėra nuolat kintančių pojūčių ir minčių seka.