Глосарій

Struktūrinio modelio gilioji dalis, veikianti pagal malonumo principą ir reikalaujanti betarpiško instinktų bei troškimų patenkinimo.

Tobula, nemateriali, amžina ir nekintanti daikto ar reiškinio esmė, kurią galima pažinti tik protu, o ne juslėmis.

Mąstymo būdas, pretenduojantis paaiškinti visą istorinį procesą pagal vieną iš anksto pasirinktą pradinę aksiomą ir atmetantis prieštaraujančius faktus.

VI–V a. pr. Kr. graikų mąstytojai, veikę iki Sokrato ir siekę racionaliai, be mitų paaiškinti visatos prigimtį bei jos pradinį elementą.

Meno istorijos šaka ir nusistovėjusi vaizdavimo taisyklių bei simbolių sistema, nurodanti, kaip dailėje tradiciškai vaizduojami istoriniai veikėjai ar siužetai.

Krikščioniškosios antropologijos teiginys, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, lemiantis jo neatimamą orumą.

Nuostata, kad daikto esmė ir forma glūdi pačiame daikte, o ne atskirtame idėjų pasaulyje.

Pamatinis klausimas „Kas yra žmogus?“, kuris, anot Kanto, apibendrina žinojimo, dorovinio veikimo ir religinės vilties klausimus.

Mąstymo eiga nuo atskirų stebėjimų ar faktų apibendrinimo prie bendros tikėtinos išvados.

Epistemologinis keblumas, kad iš praeityje stebėtų dėsningumų kartojimosi negalima logiškai išvesti garantijos, jog ateityje dėsnis išliks toks pat.

Samprotavimas, kuriame remiantis atskirais stebėjimais formuluojama apibendrinanti, tikėtina, bet ne absoliučiai garantuota išvada.

Lotyniškas filosofinis posakis, reiškiantis objekto buvimą prote, mąstyme ar idėjos pavidalu.

Lotyniškas filosofinis posakis, reiškiantis daikto buvimą tikrovėje, fiziniame ar faktiniame pasaulyje.

Teorija, teigianti, kad daiktas tampa meno kūriniu tik tuomet, kai jam tokį statusą suteikia meno pasaulio institucijos ir kontekstas.

Aktyvi žmogaus proto galia, kuri mąsto, kuria sąvokas ir atlieka juslinių duomenų sintezę į rišlų pažinimą.

Gebėjimas mąstyti be išorinio autoriteto nurodymų, tirti prielaidas ir nepasiduoti patogiems paruoštiems atsakymams.

Sąmoningas žvilgsnio ar proto nukreiptumas į tam tikrą objektą, suteikiantis jam reikšmę ir prasmę.

Sokrato taikoma mąstymo laikysena, kai apsimetama nežinančiu, siekiant paskatinti tariamą žinovą nuosekliai išdėstyti savo mintis.

Vaizduotės pratyba, kurios metu iš anksto ramiai apsvarstomi galimi sunkumai, nesėkmės ar netektys, kad jie neištiktų kaip netikėtas šokas.

Leibnizo principas, teigiantis, kad Dievas nuo pat sutvėrimo tobulai suderino visas savarankiškas monadas tarsi paraleliai veikiančius laikrodžius be tiesioginės fizinės sąveikos.

Krikščioniškoje teologijoje – žmogaus išlaisvinimas iš nuodėmės ir amžinosios mirties, atveriantis kelią į amžinąjį gyvenimą Dievo karalystėje.

Gebėjimas blaiviai pasverti trumpalaikio malonumo ir po jo galinčio kilti skausmo santykį, priimant ilgalaikį naudingą sprendimą.

Kūno būklė, turtas, visuomenės pripažinimas, orai, kitų žmonių veiksmai ar vertinimai, kurių žmogus negali kontroliuoti vien savo valia.

Filosofijos šaka, kuri tyrinėja ne pavienius praeities faktus, o visuminę istorinio vyksmo prasmę, tikslą, dėsningumus ir žmogaus vietą laike.

Suvokimas, kad žmogaus idėjos, taisyklės ir visuomenės normos nėra amžinos, o kyla iš konkretaus istorinio laiko ir materialių aplinkybių.

Nuostata, kad istorijos eigą griežtai lemia išankstinės priežastys ar dėsniai (dieviškoji valia, dvasios logika arba ekonominė būtinybė).

Karlo Marxo teorija, teigianti, kad visuomenės raidą ir jos idėjas pirmiausia lemia materialios gamybos sąlygos bei ekonominiai santykiai.

Loginis teiginys, kuris neišvengiamai ir dėsningai išplaukia iš abiejų premisų ryšio.

Argumentų lygiavertiškumas skeptikų logikoje – situacija, kai argumentai „už“ ir „prieš“ turi vienodą įtikinamumo svorį.