Глосарій

Proto ir vaizduotės pastangų dydis, kurio reikalauja medija, kad jos pateikta informacija virstų prasmingu patyrimu.

Būsena kapitalistinėje santvarkoje, kai samdomasis darbininkas praranda ryšį su savo sukurtu produktu, pačiu darbo procesu, savo kūrybine prigimtimi ir kitais žmonėmis.

Samprotavimas, kurio loginė struktūra užtikrina, kad esant teisingoms prielaidoms, išvada būtinai bus teisinga.

Mokslo filosofijos klausimas, kaip aiškiai atskirti empirinį mokslą nuo nemokslinių teiginių, pseudomokslo ir metafizikos.

Nuolatinis proto budrumas dabarties akimirkoje, leidžiantis pagauti automatiškas mintis ir suvaldyti emocinius impulsus prieš atliekant veiksmą.

Psichologinis būvis, kai protas atpranta nuo ilgos loginės sekos sekimo ir persijungia į trumpų, nuolat kintančių dirgiklių fiksavimą.

Sąmoningas savo laiko, informacijos srautų ir emocinių reakcijų valdymas, pritaikant stoišką atskyrimą tarp to, kas pavaldu mūsų valiai ir kas ne.

Pareigos etikos teorija, teigianti, kad poelgis yra moraliai geras ne dėl savo padarinių, o dėl to, kad atitinka moralinę pareigą.

Aprašomasis teiginių pobūdis, fiksuojantis esamą faktinę padėtį be moralinio vertinimo ar taisyklių nustatymo.

Lotyniška Barucho Spinozos formulė „Dievas, arba Gamta“, išreiškianti panteistinį požiūrį, kad Kūrėjas ir gamtinis pasaulis yra ta pati viena begalinė substancija.

Mąstymo ir argumentuoto pokalbio būdas, kai tiesos siekiama analizuojant priešingus teiginius ir keliantis prie bendresnio supratimo.

Kanto estetikoje – patyrimas, kylantis susidūrus su beribe, galinga ar grėsminga gamta, sukeliantis baimingą pagarbą ir dvasinį proto pranašumo pajautimą.

Aristoteliška kilnumo dorybė; deramas savo vertės suvokimas, esantis tarp savęs nuvertinimo ir tuščios puikybės.

Pietų Italijos ir Sicilijos pakrančių graikų kolonijų regionas, kuriame suklestėjo Elėjos ir pitagorininkų filosofinės mokyklos.

Silogizmo prielaida, formuluojanti bendrą teiginį apie visą nagrinėjamą daiktų ar reiškinių klasę.

Universalus globos, vaisingumo, gyvybės teikimo ir kartu paslaptingos gamtos jėgos pasąmoninis vaizdinys.

Vakarinė rami savistaba, kurios metu analizuojami dienos sprendimai: kur sureaguota impulsyviai, kas atlikta teisingai ir ką rytoj verta pakartoti.

Augustino pažinimo teorija, pagal kurią žmogaus protas amžinąsias tiesas geba išvysti tik dėl tiesioginės Dievo suteikiamos vidinės proto šviesos.

Teologinėje Augustino etikoje – dieviškoji dovana, kuri apvalo žmogaus egoistinę valią ir suteikia jėgų laisvai siekti tikrojo gėrio.

Aurelijaus Augustino sąvoka, žyminti teisiųjų dvasinę bendruomenę, kurią vienija meilė Dievui, o tikrasis jos tikslas yra amžinasis dvasinis išganymas.

Šventojo Augustino veikalas, aprašantis žmonijos istoriją kaip dvasinę kovą tarp meile Dievui paremto Dievo miesto ir savimeile grįsto žemiškojo miesto.

F. Nietzsche's paskelbta diagnozė apie Vakarų kultūros lūžį, kai krikščioniškasis Dievas ir metafizinės garantijos neteko visuotinio autoriteto.

Epikūro teiginys, kad tobuli ir palaiminti dievai nesikiša į žmonių pasaulio reikalus ir nesiunčia jokių bausmių.

Atėnų piliečiai, atlikę prisiekusiųjų teisėjų pareigas heliėjos teisme.

Istorinis žinijos skaidymosi procesas, kurio metu atskiros mokslo sritys atsiribojo viena nuo kitos ir nuo filosofijos, sukurdamos savitus tyrimo metodus.

Vaizduojama antiutopinė visuomenė, kurioje siekis įgyvendinti tobulą tvarką veda į visišką žmogaus teisių suvaržymą, nuolatinį sekimą ir valdžios tironiją.

Paskirstomasis teisingumas, kuris nustato, kaip visuomenės gėrybės, pareigos, teisės ir mokesčiai turi būti padalyti bendruomenės nariams pagal jų nuopelnus, indėlį ar poreikius.

Teiginys ar principas, priimamas kaip neginčijama tiesa be įrodymų ir apsaugotas nuo bet kokios kritikos bei peržiūros.

Nekritiškas tikėjimas proto galia pažinti metafizines tiesas (sielą, pasaulio pradžią, Dievą) vien samprotavimais, be patyrimo pagrindo.

Pastovus žmogaus charakterio bruožas ir moralinis tobulumas, skatinantis elgtis pagal teisingumo ir gėrio reikalavimus.

Žmogaus ar daikto meistriškumas, tobulumas; pastovus sielos gebėjimas pasirinkti teisingą poelgį ir tinkamą jausmų saiką.

Graikiškas terminas, reiškiantis nuomonę ar regimybę; pažinimo lygmuo, paremtas kintančiu jusliniu patyrimu ir neturintis loginio pagrindimo ar patikrinto įrodymo.

Dorybė ir aukso vidurys tarp baimingo bailumo (stokos) ir neapgalvoto nutrūktgalviškumo (pertekliaus).

Epikūrizme – didžiausia vertybė ir patikimiausia apsauga nuo gyvenimo negandų, teikianti saugumą ir nuolatinį džiaugsmą.

Ontologinė pozicija, teigianti, kad pasaulį sudaro du iš esmės skirtingi, savarankiški ir vienas į kitą nesuvedami pradai: dvasia ir materija.

Mokslinio tyrimo reikalavimas, kad kitas tyrėjas tokiomis pat sąlygomis gautų identiškus matavimo rezultatus.

Kasdieniai proto, valios ir vaizduotės pratimai (savistaba, skaitymas, meditacija), skirti perkeisti žmogaus suvokimą ir santykį su tikrove.

Tomo Akviniečio principas, kad negali būti dviejų prieštaringų tiesų – tai, kas klaidinga teologijoje, negali būti teisinga filosofijoje.

Kanto samprata, kad žmogus vienu metu priklauso gamtai (yra pavaldus fizikos dėsniams) ir dvasios sričiai (yra laisvas pasirinkti moralės dėsnį).