Глосарій

Filosofinė kryptis, teigianti, kad tikroji būtis nepriklauso nuo materialaus pasaulio ir egzistuoja kaip savarankiška tobulybių sritis.

Platono veikalo „Valstybė“ VII knygoje pateiktas filosofinis pasakojimas apie požeminiame urve sukaustytus žmones, vaizduojantis žmogaus pažinimo kelią nuo nekritiškai priimtų iliuzijų iki tikrosios t...

Filosofijos šaka, tirianti pačią būtį, jos prigimtį, esinius ir bendriausias jų egzistavimo struktūras.

A priori Dievo buvimo įrodymas, išvedantis realų Jo egzistavimą iš pačios tobuliausios būtybės sąvokos.

Reiškinys, kai žmogus tikrovę stebi ne tiesiogiai, o per techninį prietaisą (lęšį, projekciją, ekraną), kuris atrenka, apriboja ir modifikuoja matomą vaizdą.

Sakytinio žodžio bendruomenė, kurioje žinios perduodamos tik gyvu balsu trimatėje garsinėje erdvėje, reikalaujančioje nuolatinio buvimo kartu.

Aristotelio logikos traktatų rinkinys, suprantamas ne kaip atskiras mokslas, o kaip universalus taisyklingo mąstymo įrankis.

Adiaphora porūšis: sveikata, pakankamos lėšos pragyvenimui ir pagarba, kuriais išmintingas žmogus gali naudotis, tačiau prie jų emociškai neprisiriša.

Klasikinis žinojimo apibrėžimas, pagal kurį teiginys tampa žinojimu tik tada, kai žmogus juo tiki, teiginys atitinka tikrovę ir turi pakankamą loginį ar faktinį pagrindimą.

Visybiškas žmogaus proto ir dvasios formavimas, padedantis sielai nusigręžti nuo regimybės ir atsiverti tikrovei.

Teorijos savybė numatyti baigtis, kurios, jei pasitvirtintų priešingai, įrodytų teorijos klaidingumą.

Karlo Popperio suformuluotas moksliškumo kriterijus, teigiantis, kad teorija laikoma moksline tik tada, jei įmanoma nurodyti stebimą faktą ar eksperimentą, galintį ją paneigti.

Garsi graikiška formulė „viskas teka“, apibendrinanti Herakleito idėją apie visuotinį ir nesustabdomą pasaulio virsmą.

Socialinė ir moralinė atsakomybė savo bendruomenei bei valstybei, kurią stoikai laikė žmogaus racionalios prigimties dalimi.

Giliausias psichikos lygmuo, kurio turinys (nuslopinti potyriai, troškimai ir baimės) yra tiesiogiai nepasiekiamas sąmoningai savivokai be specialių analizės metodų.

Žmogaus laisvė ir gebėjimas savarankiškai kurti gyvenimo tikslus, dorovės normas ir vertybes be antgamtinio autoriteto.

Hegelio sąvoka, žyminti bendrą žmonijos dvasinės kultūros, mąstymo ir valstybinių institucijų visumą, istoriškai judančią į laisvės savimonę.

Hegelio išskirti veikėjai (tokie kaip Napoleonas), kurių asmeniniai siekiai sutampa su epochos poreikiu žengti į naują laisvės ir valstybingumo etapą.

Piliečių teisė ir pareiga ginklu ar sukilimu nuversti valdžią, jei ji sulaužo visuomenės sutartį ir kėsinasi į prigimtines žmonių teises.

Būsena, kai nesant išankstinio dieviško plano žmogus neturi jokių pasiteisinimų ir privalo visiškai atsakyti už kiekvieną savo pasirinkimą.

Žano Polio Sartro teiginys, kad žmogus, neturėdamas iš anksto duotos prigimties ar Dievo nurodymų, privalo nuolat pats save kurti per pasirinkimus ir prisiimti už juos visą atsakomybę.

Santvarkos samprata, pagal kurią vyriausybė yra tik visuomenės pasitikėjimą vykdantis patikėtinis, kurio įgaliojimus galima atšaukti juos pažeidus.

II–VIII a. ankstyvosios krikščionybės mąstytojų (Bažnyčios tėvų) filosofinė ir teologinė veikla, suformavusi krikščioniškosios doktrinos pagrindus.

Kanto nustatyta riba, reiškianti, kad objektyvus mokslinis pažinimas įmanomas tik galimo juslinio patyrimo ribose.

Mąstantis ir veikiantis asmuo, kuris aktyviai tvarko, apdoroja bei struktūruoja savo patirtį.

Sapno darbo operacija, kurios metu stiprus emocinis reikšmingumas nuo svarbaus objekto perkeliamas ant nereikšmingos kasdienės smulkmenos.

Socialinė kaukė, veikianti kaip tarpininkas tarp individo ego ir visuomenės lūkesčių, leidžianti sėkmingai atlikti socialinius vaidmenis.

Lotyniška formulė „filosofija yra teologijos tarnaitė“, reiškianti, kad loginis protas padeda aiškinti ir pagrįsti tikėjimo tiesas.

Vidinė daiktų ir gamtos prigimtis, dėsninga jos tvarka, tiriama be antgamtinių dievų įsikišimo.

Pamatinių antikos sąvokų konfliktas: physis nurodo objektyvią gamtos tvarką bei prigimtį, o nomos – žmogaus sukurtus įstatymus, papročius ir socialines taisykles.