Glossário de termos

Netyčinis žodžio ar frazės iškraipymas kalboje ar rašte, per kurį, Freudo teigimu, netikėtai prasiveržia nuslopinta pasąmoninė mintis.

Platono veikale „Valstybė“ aprašytas idealusis, proto principais sutvarkytas miestas, kuriame vyrauja funkcinis teisingumas.

Griežtų taisyklių ir idealių proporcijų rinkinys, apibrėžiantis tobulo kūno ar meno kūrinio dalių santykį su visuma.

Visuotinai patvirtintas ir norminiu laikomas religinis ar filosofinis raštas, saugomas nuo iškraipymų ir aiškinamas pagal griežtas taisykles.

Thomaso Hobbeso aprašyta prigimtinė žmonijos būsena (bellum omnium contra omnes), kurioje dėl tarpusavio nepasitikėjimo ir išteklių stygiaus nuolat gresia smurtinė mirtis.

Technologija, kuri vieną pojūtį užpildo aukštos raiškos išsamiais duomenimis ir reikalauja mažo auditorijos papildymo ar vaizduotės įsitraukimo.

Įprasta buities rutina ir socialiniai vaidmenys, sukuriantys iliuziją, kad aplinka yra visiškai suprantama ir patikimai kontroliuojama.

Filosofinė kryptis, tirianti įprastų buities veiksmų, aplinkos ir kasdienių akimirkų estetinį potencialą bei vertę.

Mitologinis ir psichologinis herojaus nusileidimas į požemio karalystę ar pasąmonės tamsą siekiant patirti vidinį lūžį.

Statinis, patvarus ramybės malonumas, atsirandantis pašalinus skausmą ir atstačius natūralią organizmo pusiausvyrą.

Epikūro išskirtas pastovus, ramus malonumas, patiriamas tada, kai kūnas nekenčia (aponija), o siela nepatiria nerimo (ataraksija).

Grynosios intelekto sąvokos (dvylika taisyklių, įskaitant priežastingumą ir substanciją), kuriomis protas suteikia dėsningumą juslinei patirčiai.

Besąlygiškas proto dėsnis, reikalaujantis elgtis tik pagal tokią taisyklę, kuri kartu galėtų tapti visuotiniu dėsniu visiems žmonėms.

Fizinio dydžio nustatymas skaičiais ir etaloniniais vienetais pasitelkiant matavimo prietaisus.

Judantis, trumpalaikis malonumas, patiriamas veiksmo metu, kai aktyviai šalinamas stygius ar dirginamos juslės.

Antikinės filosofijos srovė, propagavusi radikalų grįžimą prie paprastos prigimties ir atmetusi turtus, socialines konvencijas bei garbės troškimą.

Eksperimento taisyklė, reikalaujanti sąmoningai keisti tik vieną veiksnį, o kitas tyrimo sąlygas išlaikyti vienodas.

Giliausias, filogenetinis žmogaus psichikos sluoksnis, nepriklausantis nuo asmeninės biografijos ir paveldimas visos žmonijos evoliucijos eigoje.

Filosofinis metodas, kuriuo tiriama sąvokų prasmė, loginė struktūra, tarpusavio ryšiai ir vartojimo ribos.

Meno kryptis, kurioje kūrinio idėja, prasmė ir keliama problema yra svarbesnė už fizinį objektą ar rankų meistrystę.

Sapno darbo mechanizmas, kai kelios mintys, asmenys ar patirtys sutirštinamos ir sujungiamos į vieną hibridinį vaizdinį.

Teisinė santvarka, kurioje visų valdžios institucijų galios yra griežtai apribotos aukščiausiojo įstatymo – konstitucijos.

Būties savybė būti atsitiktinei, nebūtinai: daiktas gali egzistuoti, bet lygiai taip pat galėtų ir neegzistuoti.

Stoikų principas, reikalaujantis susitelkti tik į tai, kas yra mūsų galioje (sprendimus, požiūrį), ir ramiai priimti tai, ko pakeisti negalime.

Epikteto suformuluotas principas, griežtai atskiriantis dalykus, kurie priklauso nuo mūsų valios, nuo tų, kurie visiškai nuo jos nepriklauso.

Pamatinis stoikų principas, atskiriantis dalykus, kurie priklauso nuo mūsų pačių valios, nuo tų, kurių tiesiogiai valdyti negalime.

Kanto atliktas mąstymo lūžis, teigiantis, kad pažinime ne protas taikosi prie daiktų, o patys objektai turi taikytis prie subjekto proto galių.

Dievo buvimo įrodymas, teigiantis, kad stebimas pasaulio judėjimas ir priežastingumas reikalauja Pirmosios Priežasties.

Pasaulėžiūra, skelbianti žmogų esant ne vieno konkretaus miesto ar valstybės, o visos žmonijos ir pasaulinės bendruomenės (kosmoso) piliečiu.

Žmogaus proto žvilgsnis į save patį, tikrinant savo žinių patikimumą, vertybes ir priimtų įsitikinimų pagrįstumą.

Pagarbus dviejų ar daugiau šalių pokalbis, kurio tikslas – ne nugalėti oponentą, o bendromis jėgomis ir argumentais ištirti nagrinėjamą klausimą.

Gebėjimas savarankiškai analizuoti teiginius, pastebėti logines klaidas, atskirti faktus nuo prielaidų ir nepasikliauti aklais autoritetais.

Procesas, kai biologinį silpnumą ir instinktų trūkumą žmogus atperka kurdamas įrankius, taisykles, kalbą bei institucijas.

Fenomenologinė samprata, teigianti, kad kūnas yra ne išorinis įrankis ar mašina, o pati žmogaus patirtis ir buvimo pasaulyje būdas.

Samprata, kad kiekvienas technologinis įrankis pratęsia, sustiprina ir perkelia į išorę konkretų biologinį žmogaus organą ar pažintinį gebėjimą.