Słownik

Literatūrinis ir filosofinis žanras, kuriame mintys plėtojamos per veikėjų pokalbį, klausimus ir prieštaravimus, atmetant klaidingas prielaidas ir drauge ieškant tiesos.

Probleminis klausimas, tiriantis mąstymo prielaidas, sąvokų prasmę, pažinimo ribas ir moralines vertybes, neišsprendžiamas vien matavimo prietaisais.

Racionalus žmogaus gyvenimo baigtinumo priėmimas, išvaduojantis iš pomirtinio pasaulio baimės ir suteikiantis vertę dabarčiai.

Išsilaisvinusio asmens pareiga grįžti į urvo tamsą ir padėti kitiems kaliniams praregėti, net jei jie atsisako tikėti, laiko jį pamišėliu ir grasina mirtimi.

Rašto technologija, kurioje abstrakčios raidės žymi garsus, atplėšdama kalbą nuo akustinės aplinkos ir perkeldama ją į vizualiąją plokštumą.

Jungo archetipo apibūdinimas, pabrėžiantis, kad archetipas pats savaime neturi išankstinio regimo pavidalo, o tik nulemia galimą vaizdinio kryptį.

Daikto forma, sandara, planas ar esmė, kuri apibrėžia, kas tas daiktas iš tikrųjų yra.

Estetinis požiūris, teigiantis, kad kūrinio vertę lemia jo vidinė plastinė forma, linijos ir spalvos, o ne atpasakojamas siužetas.

Iliustruotas pradinis knygos titulinis atvartas ar graviūra, metaforiškai apibendrinanti pagrindinę kūrinio mintį.

Amatininkų, pirklių ir žemdirbių luomas, aprūpinantis visuomenę materialinėmis gėrybėmis ir besivadovaujantis saikingumo dorybe.

Biologinių instinktų, anatomijos ir fizinių poreikių visuma, kuri žmogaus atveju yra nepakankama išlikimui be kultūros pagalbos.

Teologijos šaka, siekianti pažinti Dievą ir Jo buvimą remiantis vien žmogaus proto argumentais bei gamtos stebėjimu.

Istorinė filosofijos šaka, tyrinėjusi kintantį materialųjį pasaulį ir judėjimą, iš kurios vėliau išsivystė šiuolaikiniai gamtos mokslai.

Darbo įrankiai, mašinos, technologijos, gamtos ištekliai ir pačių žmonių darbo įgūdžiai, naudojami materialinėms gėrybėms kurti.

Santykiai tarp žmonių materialios gamybos procese, iš kurių svarbiausias yra gamybos priemonių (fabrikų, žemės) nuosavybės pobūdis.

Santykiai tarp žmonių gamybos procese, pirmiausia susiję su gamybos priemonių nuosavybe ir darbo pasidalijimu visuomenėje.

Kanto etikos pagrindas: vidinė nuostata elgtis dorai vien iš pagarbos moraliniam dėsniui, nepriklausomai nuo siekiamos naudos ar pasekmių.

Aukščiausioji idėja Platono hierarchijoje, alegorijoje prilyginta saulei; ji suteikia protu suvokiamiems dalykams tiesą, prasmę, pažinumą ir būties vertę.

Filosofijos disciplina, nagrinėjanti pažinimo prigimtį, galimybes, ribas ir tiesos kriterijus.

Tomo Akviniečio tezė „malonė nepanaikina prigimties, bet ją patobulina“, rodanti, kad antgamtinis tikėjimas nenaikina žmogaus prigimtinio proto autonomijos.

Įgimti žmogaus juslinio suvokimo rėmai – erdvė ir laikas, per kuriuos patiriami visi išoriniai ir vidiniai reiškiniai.

Spaudos mašinos sukurta kultūrinė ir socialinė epocha, kurioje įsigalėjo spausdintas žodis, knyga, masinis švietimas ir nacionalinės valstybės.

Sąmoningai pasirinkta arba priimta kryptis, kuria grindžiami asmens poelgiai, pastangos ir ilgalaikė atsakomybė.

Skirtingų dalių ar elementų darna, pusiausvyra ir proporcingas suderinamumas visumoje.

Senovės Atėnų prisiekusiųjų teismas, kurį sudarydavo burtų keliu išrinkti piliečiai ir kuris 399 m. pr. Kr. teisė Sokratą.

Pasąmoninė struktūra, įkūnijanti ego pastangas įveikti chaotiškus instinktus, atlaikyti krizes ir pasiekti dvasinę brandą.

Būsena, kai žmogaus valią ir elgesį valdo išoriniai veiksniai: valdžios įsakymai, baimė, atlygio lūkesčiai ar prigimtiniai potraukiai.

Mene ar sapne sukurtas pavidalas, sujungiantis anatomiškai ar logiškai nesuderinamus skirtingų būtybių ar daiktų bruožus.

Mokymas, kad kiekvienas fizinio pasaulio daiktas yra neatsiejama materijos ir formos vienovė.

Epikūriškas etinis priesakas vengti viešumos, politinių intrigų ir garbės troškimo, siekiant apsaugoti asmeninę ramybę.