Słownik

Tomo Akviniečio principas, kad negali būti dviejų prieštaringų tiesų – tai, kas klaidinga teologijoje, negali būti teisinga filosofijoje.

Kanto samprata, kad žmogus vienu metu priklauso gamtai (yra pavaldus fizikos dėsniams) ir dvasios sričiai (yra laisvas pasirinkti moralės dėsnį).

Racionalioji asmenybės dalis, veikianti pagal realybės principą ir ieškanti saugaus kompromiso tarp Id norų, Superego draudimų ir aplinkos reikalavimų.

J.-P. Sartre'o tezė, kad žmogus iš pradžių tiesiog atsiranda pasaulyje (egzistuoja) ir tik vėliau savo veiksmais apibrėžia, kas jis yra, nes neturi įgimtos išankstinės paskirties.

Jean-Paul Sartre'o principas, teigiantis, kad žmogus iš pradžių tiesiog atsiranda pasaulyje ir tik vėliau savo sprendimais susikuria save pats.

Asmenybės prabudimas iš pasyvaus kasdienybės miego į autentišką, laisvą ir atsakingą gyvenimo kūrimą.

XX a. mąstymo kryptis, tirianti konkretaus žmogaus laisvę, asmeninį apsisprendimą, būties prasmę ir baigtinumą.

Kaltė, kylanti ne iš tyčinio nusikaltimo, o iš neišvengiamos būtinybės veikti ribotame pasaulyje, kur kiekvienas pasirinkimas atmeta kitas alternatyvas.

Vidinis sukrėtimas, atsirandantis ne vien iš fizinio skausmo, bet iš situacijos beprasmybės pojūčio ir klausimo „kodėl aš?“.

Gilus bejėgiškumo išgyvenimas susidūrus su neįveikiama būties riba, kai visi įprasti elgesio modeliai pasirodo neveiksmingi.

Sąmoningas ir gilus savo gyvenimo prioritetų, atsakomybės, vertybių ir pasirinkimų vertinimas baigtinumo akivaizdoje.

Klausimas, reikalaujantis ne mechaninio taisymo algoritmo, o asmeninės vidinės pozicijos ir prasmės suteikimo nepakeičiamai situacijai.

Vidinė būsena, kylanti susidūrus su nebūtimi ir savo baigtinumu, kuri sugriauna kasdienes iliuzijas ir skatina apsispręsti autentiškai.

Būsenos suvokimas, kai sugriuvus įprastoms visuomeninėms struktūroms žmogus pasijunta bejėgis prieš atsitiktinumus, politinius perversmus ir likimo smūgius.

Sąmoningas ir radikalus asmens sprendimas pertvarkyti savo vertybes, įpročius ir elgesį pagal pasirinktos filosofinės mokyklos idealus.

Vidinės tuštumos, beprasmybės ir apatijos jausmas, atsirandantis neįgyvendinus prasmės poreikio.

Senovės graikų kalbos terminas, reiškiantis tariamą nuolankumą, apsimestinį nežinojimą ar menkesnės padėties demonstravimą.

Visuomenės gamybinių jėgų ir gamybinių santykių visuma, sudaranti materialųjį socialinės tvarkos pamatą.

Galimybė suformuluoti konkrečią bandymo procedūrą, kurios rezultatai patvirtintų arba paneigtų tiriamą teiginį.

Signalo judėjimas šviesos greičiu, kuris panaikina geografinį atstumą ir paverčia informacijos perdavimą momentiniu.

Sokratiškojo pokalbio tyrimo būdas, kai nuosekliais klausimais tikrinamas pašnekovo teiginių neprieštaringumas ir atskleidžiamos loginės klaidos.

Sokratiškojo metodo pakopa, kai kryžminiais klausimais pašnekovo teiginyje atskleidžiami vidiniai prieštaravimai.

Sokrato taikytas kryžminio klausinėjimo ir paneigimo metodas, kuriuo iš pašnekovo atsakymų išvedamas vidinis prieštaravimas pradiniam teiginiui.

Komunikacijos būdas, tiesiogiai veikiantis baimę, pasididžiavimą ar kaltės jausmą, apeinantis loginį faktų tikrinimą.

Mokslinis žmogaus tyrimas, paremtas faktais, stebėjimais, matavimais ir eksperimentais (pvz., biologinė, kultūrinė ar socialinė antropologija).

Klausimas, į kurį atsakoma tiriant juntamąjį pasaulį stebėjimais, matavimais ar eksperimentais.

Pažinimo sritis, tirianti gamtos ir visuomenės reiškinius stebėjimais, matavimais bei laboratoriniais eksperimentais ir siekianti nustatyti priežastinius dėsnius.

Teorinės prognozės lyginimas su faktais, gautais atliekant stebėjimą arba kontroliuojamą eksperimentą.

Tikrovės pažinimo būdas, grindžiamas tiesioginiu jusliniu stebėjimu, matavimu ir praktiniais bandymais.

Pažinimo teorijos kryptis, teigianti, kad patikimas žinojimas apie pasaulį kyla iš jutiminio patyrimo ir eksperimento.