Begrippenlijst

Epikteto mokinio Ariano užrašytas trumpas praktinės stoikų etikos vadovėlis (graikiškai – „Parankinė knyga“).

Kankorėžinė liauka smegenyse, kurią Descartes'as laikė hipotetine nematerialios sielos ir fizinio kūno sąveikos vieta.

Teiginys, kad žmones kankina ir baugina ne patys pasaulio įvykiai, o jų pačių susikurta nuomonė ir vertinimai apie tuos įvykius.

Epikūro sukurta filosofinė sistema, siekianti kūno skausmo nebuvimo, dvasios ramybės ir protingo troškimų apribojimo.

Epikūro Atėnuose įkurta filosofinė bendruomenė, pasižymėjusi atvirumu visiems socialiniams sluoksniams ir atsiribojimu nuo politikos.

Graikiškas terminas, reiškiantis tikrą, pagrįstą ir patikrintą žinojimą; pažinimo lygmuo, pasiekiamas proto pastanga mąstant amžinas ir nekintančias esmes.

Filosofinė nuostata, pagrįsta sąžiningu savo žinių ribų pripažinimu ir atvirumu galimybei, kad ginama pozicija gali būti klaidinga.

Filosofijos šaka (pažinimo teorija), tirianti žinių kilmę, jų patikimumo kriterijus, tiesos prigimtį ir žmogaus pažintinius gebėjimus.

Sąmoningas sprendimo susilaikymas ir proto tyla, kai atsisakoma dogmatiškai teigti ar neigti, atvedanti į sielos ataraksiją.

Religinė ar filosofinė teorija apie paskutiniuosius laikus, pasaulio pabaigą, Paskutinį teismą ir galutinį žmonijos likimą.

Filosofinis klausimas „Kas yra...?“, nukreiptas į tikrąją reiškinio prigimtį ir vidinę prasmę, o ne vien į jo išorines funkcijas ar atsiradimo mechanizmą.

George'o Berkeley principas (lot. „būti – tai būti suvokiamam“), reiškiantis, kad daikto egzistavimas yra tapatus jo buvimui kieno nors patyrimo turiniu.

Filosofinė disciplina, nagrinėjanti grožio prigimtį, meninę kūrybą, juslinį suvokimą ir vertinimo kriterijus.

Kanto filosofijoje – subjektyvus, tačiau visuotinumo siekiantis vertinimas, kylantis iš laisvo vaizduotės ir proto žaismo be praktinio suinteresuotumo.

Graikiškas terminas, reiškiantis asmens charakterį, dvasinę nuostatą arba bendruomenės gyvenimo būdą.

Filosofinė disciplina, tirianti moralę, gėrio ir blogio kriterijus, laisvą valią bei teisingo elgesio principus.

Visiškas asmens žodžių, skelbiamų moralinių principų ir realių kasdienių poelgių sutapimas, ypač išbandomas ribinėse krizinėse situacijose.

Požiūris, teigiantis, kad moralinės vertybės ir tiesos yra santykinės, priklausomos tik nuo konkrečios kultūros ar istorinio laikotarpio, todėl visuotinių normų nėra.

Aukščiausiasis žmogiškasis gėris, reiškiantis viso gyvenimo klestėjimą ir pilnatvę per veiklą pagal dorybę.

Aristotelio etikoje – aukščiausias žmogaus veiklos tikslas, reiškiantis pilnavertį žmogiškosios esmės klestėjimą ir prasmingą, protu grįstą gyvenimą.

Karlo Popperio suformuluotas moksliškumo kriterijus, reikalaujantis nurodyti galimą stebėjimą ar bandymą, kuris teoriją paneigtų.

Reiškinys; daiktas, koks jis pasirodo žmogaus sąmonei, perėjęs per erdvės, laiko ir intelekto kategorijų filtrus.

Kūnas kaip gyva, asmeninė subjektyvi patirtis, kuria remdamasis žmogus patiria ir suvokia aplinkinį pasaulį.

Filosofinė ir teologinė nuostata, kad tikėjimas yra vienintelis tiesos šaltinis, o protas religijos klausimais yra bejėgis ar žalingas.

Platono aprašytas ir Marko Aurelijaus įkūnytas valdovo idealas, kai aukščiausią politinę valdžią turintis žmogus vadovaujasi išmintimi, teisingumu ir asmeniniu kuklumu.

Antikinė tradicija, kurioje filosofija suvokiama ne kaip abstrakti teorija, o kaip kasdienė dvasinė pratyba ir nuolatinis etinis elgesio tobulinimas.

Pierre'o Hadot aprašyta antikinė samprata, teigianti, kad filosofija pirmiausia yra sąmoningai pasirinkta kasdienė egzistencinė laikysena, o ne vien teorinė akademinių teiginių sistema.

Filosofijos sritis, apibendrinanti pažinimo, moralės ir vilties klausimus į vieną esminį tyrimą: kas yra žmogus ir kokia jo vieta pasaulyje.

Asmeninis mąstymo veiksmas, kai žmogus klausia apie savo paties vietą tikrovėje ir savo egzistencijos prasmę.

Teologijos sritis, kurioje Dievo buvimas ir Jo atributai tyrinėjami bei įrodinėjami vien prigimtinio proto ir logikos jėgomis.