Glosario

Antikos mąstytojo Platono idėjų filosofija, dariusi lemiamą įtaką Augustinui atskiriant tobulą amžinųjų idėjų sferą nuo kintančio juslinio pasaulio.

Apie 387 m. pr. Kr. Atėnuose Platono įkurta filosofijos mokykla, viena pirmųjų organizuotų mokslo ir laisvų diskusijų bendruomenių antikinėje Europoje.

Tapybos technika, kai vaizdas kuriamas iš grynų spalvų taškų, kurie susijungia į vientisą formą tik stebėtojo akyje.

Viešojo gyvenimo transformacija, kai valdžios lyderių vertinime lemiamu veiksniu tampa telegeninis įvaizdis, emocinis įspūdis ir ekrano charizma.

Visuomenės sutartimi sukurta organizuota piliečių grupė, turinti bendrą teisinę tvarką ir pripažįstanti bendrą valstybinį autoritetą.

Sistemingai išdėstytas politinių principų ir praktinių reikalavimų rinkinys, nurodantis, kaip valdyti ar pertvarkyti valstybę.

Filosofinė metafora, vaizduojanti valstybę kaip vieningą organizmą, sudarytą iš daugybės pavienių piliečių kūnų ir valdomą vienos suverenios galvos.

Nietzsche's išskirtos dvi etinės sistemos: stipriųjų, gyvenimą teigiančiųjų moralė ir silpnųjų, pagieža (resentimentu) grįsta savigynos moralė.

Šiuolaikinė filosofinė srovė, kvestionuojanti tradicinį žmogaus išskirtinumą ir analizuojanti kūno bei proto transformacijas technologijų pagalba.

Proto gebėjimas konkrečioje situacijoje atpažinti tinkamiausią veiksmą ir rasti teisingą saiką.

Teoriškai neįrodomos, bet moraliniam gyvenimui būtinos prielaidos Kanto filosofijoje: valios laisvė, sielos nemirtingumas ir Dievo buvimas.

Intelektinė dorybė; gebėjimas konkrečiomis, kintančiomis gyvenimo aplinkybėmis protingai įvertinti situaciją ir pasirinkti tinkamas priemones gėriui pasiekti.

Žmogaus valią valdanti proto galia, nukreipta į moralinį apsisprendimą ir dorovinį veikimą.

Vertybių, reikšmių ir tikslų visuma, kurioje žmogus vertina savo patirtį, sprendimus ir gyvenimo eigą.

Egzistencinė tuštuma, atsirandanti tuomet, kai materialinis komfortas ir techninės galimybės yra didelės, bet trūksta gyvenimo tikslo.

Viktoro Franklio logoterapijos teiginys, kad pagrindinė žmogaus varomoji jėga yra poreikis atrasti asmeninę savo gyvenimo prasmę.

Logikoje ir gramatikoje – savybė ar požymis, priskiriamas tiriamam subjektui (pavyzdžiui, apvalus, sunkus, protingas).

Išankstinis, dažnai neįsisąmonintas teiginys ar nuostata, kuria remiamasi grindžiant tolesnius samprotavimus ar teorijas.

Psichikos lygmuo, talpinantis informaciją ir prisiminimus, kurie šiuo metu nėra aktyvūs, tačiau prireikus gali būti lengvai iškviesti į sąmonę be vidinio pasipriešinimo.

Herakleito principas, kad priešingos jėgos ir būsenos (šaltis ir šiluma, diena ir naktis) ne naikina viena kitą, o sukuria dinamišką visumos vienovę.

Herakleito principas, teigiantis, kad priešingos jėgos (šaltis ir šiluma, karas ir taika) palaiko nuolatinę tikrovės pusiausvyrą.

Apriorinė intelekto kategorija, nustatanti būtiną ryšį tarp ankstesnio įvykio (priežasties) ir vėlesnio įvykio (pasekmės).

Teiginys, nurodantis konkrečius dėsningus ryšius tarp reiškinį sukėlusių veiksnių ir paties padarinio.

Hipotetinis politinės filosofijos mąstymo eksperimentas, apibūdinantis žmonių tarpusavio santykius ir elgesį nesant jokios valstybinės valdžios, įstatymų ar policijos.

Teisės filosofijos samprata, teigianti, kad egzistuoja objektyvios, universalios ir nekintamos moralės normos, kurios nepriklauso nuo valdovų valios ir kyla iš proto, gamtos ar dieviškosios tvarkos.

Protu suvokiamos universalios moralinės normos, reikalaujančios nekenkti kito asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui.

Įgimtas žmogaus gebėjimas pažinti materialią tikrovę, daryti logines išvadas ir atrasti gamtos dėsnius be stebuklingo apreiškimo pagalbos.

Pasaulietiška, kasdieniška ir profaniška tikrovės sritis, neturinti ypatingo šventumo ar sakralaus krūvio.

Stoikų vartojama sąvoka, reiškianti sąmoningą valios galią vertinti reiškinius, priimti moralinius sprendimus ir rinktis savo elgesio kryptį.

Ludwigo Feuerbacho teorija, teigianti, kad Dievas tėra žmogaus geriausių savybių perkėlimas į anapusinę erdvę.