Glossar

Istoriškai dviem vienetams žymėti vartota forma, išlikusi du, dvi kaityboje.

Ženklas po įvadinių autoriaus žodžių prieš tiesioginę kalbą.

Veiksmo procesą ar eigą iškelianti reikšmė.

Eilutėmis ir dažnai posmais suskaidytas kūrinio tekstas.

Atskira eiliuoto teksto atkarpa, kurios riba išsaugoma cituojant.

Skaitmeninis žodžių ir jų aprašų leidinys ar duomenų sistema.

Pradinio mokymosi skaityti priemonė, mokanti pažinti raides ir jas jungti.

Vaizdingas daikto ar reiškinio apibūdinimas, pavyzdžiui, aksominė tyla. Ne kiekvienas būdvardis savaime tampa meniniu epitetu.

Dabartį arba įprastą veiksmą nusakantis laikas.

Žodžių, taip pat vardų ir pavardžių, kilmės tyrimas.

Originalo išvaizdą tiksliai atkuriantis leidinys.

Kalbos garsus nagrinėjanti kalbotyros sritis.

Rašymas pagal norminį tarimą: upė su trumpuoju u.

Pastabos, padedančios patikslinti kitą bandymą, neprilyginamos viso egzamino pažymiui.

Nusistovėjęs posakis su savita bendra reikšme: sviestas sviestuotas.

Kalbos vartojimo sričiai, tikslui ir adresatui būdinga raiškos sistema

Linksnis, atsakantis ką?, pavyzdžiui, į mokyklą.

Kaitant žodį kintanti jo dalis, pavyzdžiui, nam-as, nam-o.

Naujo žodžio sudarymas galūne, kartais kartu keičiant kamieną.

Galūnine daryba sudarytas naujas žodis, pavyzdžiui, trauka.

Tariamas ir girdimas kalbos vienetas.

Tikro ar įsivaizduojamo garso atkūrimas kalbos priemonėmis, pavyzdžiui, trinkt.

Tai, ko turima daug ar pakankamai: turtingas patirties.

Kalbų skirstymas pagal istorinę kilmę ir giminystę.

Gramatinis požymis, pagal kurį skiriamos vyriškosios ir moteriškosios daiktavardžių grupės.

Vyriškąją ar moteriškąją giminę tiesiogiai reiškianti įvardžio forma.

Objekto rūšį pasakantis žodis: jūra, mokykla.

Bendrą šaknį ir susijusias reikšmes turintys žodžiai, pavyzdžiui, miškas ir miškelis.

Ankstyvoje vaikystėje bendraujant su artimaisiais įgyta kalba; žmogus gali turėti ir dvi gimtąsias kalbas.

Minties perteikimas be nereikalingo kartojimo, išsaugant būtiną informaciją