Lietuvos partizanų karas (1944–1953) ir LLKS deklaracija

Partizaninis karas Lietuvoje neprasidėjo be priežasties. Tai buvo atsakas į dramatiškus istorinius įvykius ir brutalią okupacinę politiką.

Kodėl 1944 m. Lietuvoje prasidėjo partizaninis karas?

Pagrindinė priežastis buvo geopolitinė situacija ir gyventojų patirtis:

• Sovietų Sąjunga antrą kartą okupavo Lietuvą 1944 m. vasarą.
• Kartu grįžo NKVD, prasidėjo areštai, kratos, teroras.
• Gyventojai prisiminė pirmosios sovietų okupacijos (1940–1941 m.) smurtą ir Birželio trėmimus.
• Vyrai buvo prievarta mobilizuojami į raudonąją armiją.

Kas paskatino žmones jungtis prie partizanų?

Žmonių apsisprendimą lėmė tiek politiniai idealai, tiek asmeninis saugumas.

• Lietuvos valstybingumo panaikinimas.
• Sovietizacija – draudimai, kontrolė, tikėjimo ribojimai, turto nusavinimas.
• Kolektyvizacija – žemės atėmimas, prievartinis kolūkių kūrimas.
• Tikėjimas, kad Vakarų valstybės padės atkurti nepriklausomybę.
• Grėsmė šeimai dėl represijų ar trėmimų.
• Mobilizacijos vengimas.
• Nenoras tarnauti okupacinei valdžiai ar pritarti jos sistemai.

Iš pradžių ginkluotas pasipriešinimas buvo gana stichiškas ir susiskaldęs, tačiau palaipsniui kūrėsi vis labiau organizuota teritorinė ir politinė struktūra.

Kaip buvo organizuotas pasipriešinimas?

• Formavosi būriai, kuopos ir rinktinės, vėliau – apygardos, o kelios apygardos buvo jungiamos į sritis.
• Partizanai slapstėsi bunkeriuose ir slėptuvėse.
• Buvo leidžiama pogrindžio spauda ir palaikomas ryšys per ryšininkus.
• 1949 m. vasario 16 d. paskelbta LLKS deklaracija – aiškiai įvardytas tikslas atkurti nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

Koks buvo partizanų tikslas?

Pagrindinis partizanų kovos tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir priešintis sovietinei okupacijai bei sovietizacijai. 1949 m. LLKS Tarybos deklaracijoje būsimoji Lietuva aiškiai įvardyta kaip demokratinė respublika, kurioje suvereni valdžia priklauso tautai.

Kiek laiko tęsėsi kova?

Partizaninis karas truko beveik 10 metų – nuo 1944 iki 1953 m.

Kyla klausimas: Kodėl partizaninis karas tęsėsi beveik 10 metų? Taip nutiko dėl kelių veiksnių:

• Sovietų valdžia vykdė represijas, trėmimus ir kolektyvizaciją.
• Didelė dalis visuomenės rėmė partizanus – maistu, slėptuvėmis, informacija.
• Partizanai kūrė organizuotą struktūrą, leidiniais skleidė pasipriešinimo idėjas.
• Nepaisant sovietų persekiojimo, kovotojai tikėjo nepriklausomybės atkūrimu.

Istorikai šį karą skirsto į tris pagrindinius etapus:

I etapas (1944–1946 m.) – Masinis ginkluotas pasipriešinimas

Tai buvo kovos pradžia, pasižyminti dideliu mastu:

• Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, tūkstančiai vyrų traukėsi į miškus.
• Partizanai stojo į atviras kautynes su NKVD pajėgomis.
• Buvo puolami miesteliai, išlaisvinami sulaikytieji, naikinamos okupacinės struktūros.
• Šiame etape kovotojų buvo daugiausia.

II etapas (1946–1948 m.) – Kova vis labiau įgavo klasikinio partizaninio karo pobūdį.

Kovos taktiką teko keisti dėl priešo persvaros:

• Partizanai išsiskirsto į mažas grupes, įsirengia bunkerius.
• Pagrindinis kovos būdas – pasalos, ginklų atėmimas, pareigūnų neutralizavimas.
• Sovietų agentai vis dažniau infiltruojami į organizacijas.
• Išlieka aktyvi spauda ir ryšininkų tinklas.

III etapas (1949–1953 m.) – LLKS sukūrimas ir kovos pabaiga

Tai paskutinis, centralizuotas, bet tragiškas etapas:

• 1949 m. vasarį sukurta vieninga Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadovybė.
• 1949 m. vasario 16 d. priimta LLKS Tarybos deklaracija, apibrėžusi politinius kovos ir būsimos atkurtos Lietuvos valstybės principus.
• LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku išrinktas Jonas Žemaitis-Vytautas.
• Kaimo sovietizacija ir trėmimai susilpnina paramą partizanams.
• Sovietų agentai ir smogikų grupės sistemingai likviduoja partizanų būrius.
• 1953 m. organizuotas partizaninis karas iš esmės baigėsi, nors pavieniai partizanai ir nedidelės grupės veikė ir vėliau.
• Suaktyvėjo pogrindinė spauda – partizanai leido ir slapta platino laikraščius, atsišaukimus bei kitus leidinius, skirtus tautinei ir pilietinei sąmonei stiprinti.

Kova baigėsi kariniu partizanų pralaimėjimu, tačiau jos poveikis Lietuvos visuomenei ir valstybingumo tradicijai išliko ilgalaikis.

Istorinė ir politinė reikšmė

1. Lietuvos valstybingumo idėjos išsaugojimas

   • Partizanų politiniai dokumentai liudijo, kad sovietinė okupacija nebuvo visuotinai priimta ir kad buvo siekiama atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką.
   • 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracija suformulavo būsimos atkurtos valstybės politinius principus.

2. Pasipriešinimas sovietizacijai

   • Ginkluotas pasipriešinimas apsunkino sovietų valdžios įsitvirtinimą kai kuriose Lietuvos kaimo vietovėse.
   • Partizanai priešinosi okupacinėms struktūroms, represijoms ir vėliau vykdytai prievartinei kolektyvizacijai.

3. Laisvės kovų atminties išsaugojimas

   • Partizanų spauda, dokumentai ir kovos patirtis išsaugojo nepriklausomos Lietuvos valstybės idėją.
   • Partizaninio pasipriešinimo atmintis vėliau tapo svarbia Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo ir nepriklausomybės atkūrimo istorinio pasakojimo dalimi.

Skaudūs padariniai

1. Dideli žmogiškieji nuostoliai

   • Žuvo daugiau kaip 20 000 Lietuvos partizanų.
   • Represijos palietė partizanų ryšininkus, rėmėjus ir jų šeimas – žmonės buvo suimami, tardomi, kalinami ir tremiami.

2. Kaimo bendruomenių suardymas

   • Sovietų represinės struktūros naudojo agentus, provokatorius ir smogikų grupes, siekdamos išardyti partizanų ryšių tinklą.
   • Ilgalaikė kova, represijos ir tarpusavio įtarumas didino baimę bei nepasitikėjimą bendruomenėse.

3. Smurtas ir civilių aukos

   • Ginkluoto konflikto metu žuvo ir civilių gyventojų. Pasitaikė partizanų savivalės bei nepateisinamo smurto atvejų, kuriuos pati partizanų vadovybė siekė riboti drausmės taisyklėmis ir nutarimais.

Apibendrinimas

Nors partizanams nepavyko karinėmis priemonėmis atkurti Lietuvos nepriklausomybės, jų kova ir politiniai dokumentai išsaugojo nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės siekį ir tapo svarbia Lietuvos XX a. valstybingumo istorijos dalimi.

Šaltinis A. LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, atstovaudama visas Lietuvos teritorijoje esančias vieningos vadovybės vadovaujamas karines visuomenines grupuotes, [...] tai yra, reikšdama lietuvių tautos valią, [...] skelbia:

1. LLKS Taryba, remdamasi BDPS Prezidiumo ir BDPS Karo Tarybos jungtinio posėdžio 1949.II.10. nutarimais, okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai.
2. LLKS Taryba ir jos Prezidiumo būstinė yra Lietuvoje.
3. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika.
4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.
5. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę.
6. Nuo okupacijos pabaigos ligi susirenkant demokratiniam Lietuvos Seimui, įstatymų leidžiamąją galią turi Laikinoji Tautos Taryba. [...]
7. Atstačius Lietuvos Nepriklausomybę, ligi susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas.
8. Laikinoji Lietuvos Vyriausybė sudaroma LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pavedimu. Vyriausybė atsakinga prieš Laikinąją Tautos Tarybą. [...]
9. Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija, vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią.
10. Atstatytoji Lietuvos valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautos interesams. [...]
11. Socialinė globa nėra vien atskirų piliečių ar organizacijų reikalas, bet vienas pirmųjų valstybės uždavinių. Ypatingą globą valstybė teikia išsilaisvinimo kovose nukentėjusiems asmenims ir jų šeimoms. [...]
12. LLKS Taryba, glaudžioje vienybėje su kovojančia tauta, kviečia visus geros valios lietuvius, gyvenančius tėvynėje ir už jos ribų, pamiršti įsitikinimų skirtumus ir įsijungti į aktyvų tautos išsilaisvinimo darbą.
13. LLKS Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, [...] prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti.
    Okupuotoji Lietuva, 1949.II.16.

Šaltinis: Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 44618/3, t. 15, l. 122. Tekstas pateikiamas pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos E-Partizanų archyvo transkripciją.

Šaltinis B. LLKS Tarybos Prezidiumo kreipimasis į Sąjūdžio dalyvius ir visus krašto gyventojus, 1949 m.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo kreipimasis į Sąjūdžio dalyvius ir į visus krašto gyventojus

Devintus metus nešdama sunkų okupacijos jungą, lietuvių tauta ryžtingai ir nepalaužiamai priešinasi okupantų užmačioms pavergti visa siela laisvės trokštančio žmogaus dvasią, nusilpinti bei kolonizuoti kraštą ir amžiams išbraukti mūsų mažos tautos vardą iš laisvai gyvenančių tautų tarpo. [...] Visa sveikoji tautos dalis sau įmanomais būdais parėmė laisvės kovotojų pasiryžimą ir darbus. [...] Ilgą laiką užtrukusi išsilaisvinimo kova neišvengiamai turėjo pareikalauti ir pareikalavo daug skaudžių ir brangių aukų. Jas ypač padidino tai, kad veikusių organizacijų vadovybėms bei svarbesniems vadovaujantiems pareigūnams pabėgus iš savo krašto arba žuvus pačioje kovos pradžioje, į kovą pakilusi tauta liko be vadovavimo. Bolševikai išnaudojo tą padėtį. [...] Į Sąjūdžio narių eiles, o kartais net į vadovybes įspraudė savo agentus, per kuriuos rinko sau reikalingas žinias ir pagal jas vykdė Sąjūdžio laisvės kovotojų bei dalyvių naikinimą. [...] Beprasmiškai kentėjo gyventojai, žuvo laisvės kovotojai, eikvojosi tautos jėgos. Tautos išsilaisvinimo kovos sąjūdžiui atėjo kritiškas momentas.
Tačiau sveikosios išsilaisvinimo kovos sąjūdžio jėgos tą krizę nugalėjo. [...] Po didelio, įtempto, didelių aukų pareikalavusio darbo tas siekimas buvo įgyvendintas: visos krašto išsilaisvinimo kovos Sąjūdžio jėgos sujungtos į vieningą visuomeninę karinę organizaciją – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį – LLKS, valdomą Sąjūdžio Tarybos per jos Prezidiumą. LLKS tikslas yra atstatyti laisvą, nepriklausomą, demokratinę Lietuvos Respubliką. Tam tikslui pasiekti LLKS svarbiausieji uždaviniai yra slopinti okupantų bei savo tautos išdavikų daromas tautos dvasinio ir fizinio naikinimo, krašto nuskurdinimo ir kolonizacijos pastangas, visais įmanomais būdais padėti skaudžias okupacijos kančias pernešančiai tautai ir organizuotai parengti bei išsaugoti jos jėgas galutiniam išsilaisvinimo kovos ruožui. Siekdamas savo tikslo, LLKS yra tautos valios reiškėjas ir vykdytojas. [...]
LLKS uždaviniams įvykdyti LLKS Gynybos Pajėgų Vadovybė išvystys galimas ir atitinkamam momentui tikslingas karinės veiklos pastangas, o LLKS Visuomeninės Dalies Vadovybė – tautos dvasios bei moralės palaikymo ir ugdymo, informavimo, kultūrinimo bei švietimo veiklos pastangas. [...] Kad visa tai būtų galima pasiekti, tauta privalo visais įmanomais būdais paremti LLKS daromas pastangas. Nuo to, kokią tautos paramą patirs LLKS savo veiksmuose bei užsimojimuose, tiesiogiai priklauso išsilaisvinimo kovos sėkmingumas ir tuo pačiu tautos ateitis. [...] Kas nesijaučia pajėgus ir negali besąlygiškai pasišvęsti išsilaisvinimo kovai, tas tegu sau įmanomais būdais talkininkauja laisvės kovotojams. [...] Kiekvieno ištikimo krašto gyventojo pareiga yra medžiaginiai, moraliniai ir savo darbu remti laisvės kovotojų pastangas. [...] LLKS Tarybos Prezidiumas [...] randa būtina pareikšti, kad Sąjūdžio vadovybė, remiama visų sveikųjų Sąjūdžio jėgų, visomis įmanomomis priemonėmis kovos su laisvės kovotojų partizanų tarpe esančių ar tuo vardu prisidengiančių asmenų piktos valios pasireiškimais arba sauvaliavimais. [...] Bet kokie savivaliavimai ar nustatytos tvarkos nesilaikymas yra griežčiausiai draudžiami.
[...] Tautos ir Sąjūdžio moralinė jėga bus neįveikiama tiek, kiek šventai iki smulkmenų bus atsidedama šiam didžiam tautos išsilaisvinimo siekimui įgyvendinti. [...] Telaimina Aukščiausias mūsų mažos, darbą ir taiką mylinčios tautos teisingą savo laisvės ir nepriklausomybės siekimą.

Šaltinis: LLKS Tarybos Prezidiumo kreipimasis į Sąjūdžio dalyvius ir visus krašto gyventojus, 1949 m. vasario–kovo mėn. Tekstas pateikiamas pagal dokumento nuorašo publikaciją ir Lietuvos ypatingajame archyve saugomus egzempliorius. E-Partizanų archyve vienas dokumento egzempliorius datuojamas 1949 m. kovo 1 d.: LYA, f. K-5, ap. 9, b. 2, l. 11–12.

Klausimai:

1. Remdamiesi A šaltiniu, nurodykite tris politinius principus, kuriais turėjo būti grindžiama atkurta Lietuvos valstybė. (3 taškai)
2. Paaiškinkite, kokį politinį vaidmenį okupacijos laikotarpiu sau priskyrė LLKS Taryba ir kaip, remiantis A šaltiniu, turėjo būti organizuojama Lietuvos valdžia atkūrus nepriklausomybę. (3 taškai)
3. Remdamiesi B šaltiniu, nurodykite dvi problemas, kurios silpnino partizaninį pasipriešinimą iki LLKS sukūrimo, ir paaiškinkite, kodėl partizanams buvo svarbu sukurti vieningą vadovybę. (4 taškai)
4. Palyginkite A ir B šaltinius. Paaiškinkite vieną šių dokumentų paskirties skirtumą ir nurodykite vieną juose išreikštą bendrą LLKS tikslą. (3 taškai)
5. Įvertinkite B šaltinio vertę ir ribotumą istorikui, tiriančiam Lietuvos partizanų santykius su visuomene. Atsakymą pagrįskite šaltinio kilme, paskirtimi ir turiniu. (3 taškai)
6. Remdamiesi A ir B šaltiniais bei istorinėmis žiniomis, pagrįskite arba paneikite teiginį, kad LLKS siekė veikti ne tik kaip ginkluoto pasipriešinimo organizacija, bet ir kaip pogrindinė Lietuvos politinė valdžia. Pateikite bent du argumentus ir suformuluokite pagrįstą išvadą. (4 taškai)

Iš viso – 20 taškų.