Glossário de termos

Garsus poetas ir kunigas, romane vaizduojamas kaip Liudo Vasario didžiausias autoritetas ir pavyzdys, kaip suderinti kūrybą su kunigyste.

Didžiausias tautos atgimimo dainius. S. Nėries eilėraštyje „Maironiui“ jis tampa moraliniu autoritetu ir visos tautos sąžinės simboliu, kuriam poetė išsako savo atgailą dėl politinių klystkelių.

Camus mąstyme tai ne smurtas, o nuolatinis atsisakymas pasiduoti beprasmybei ir neteisybei.

Centrinis kūrinio simbolis. Tai pasaulio ašis, jungianti žemę ir dangų, žmonių ir dvasių pasaulius. Jo sukimasis arba sustojimas atspindi gyvenimo tėkmę ir likimo vingius.

Simbolizuoja Kuprelio vienatvę, atsiskyrimą nuo pasaulio, jo vidinę tvirtovę. Ritmingas malūno bildesys atspindi jo minčių ir jausmų tėkmę.

Romane minimas 1709–1711 metų Didysis maras – epidemija, sunaikinusi didžiąją dalį Mažosios Lietuvos gyventojų ir tapusi lūžio tašku krašto istorijoje.

Baltaragio žmona, trumpalaikės laimės simbolis. Jos linksmumas ir gyvybė užburia Baltaragį, bet jų laimė, pirkta iš velnio, pasmerkta žlugti.

Jauna ir linksma Baltaragio žmona, kurios meilė tampa ir laime, ir prakeiksmu. Ji miršta gimdydama dukrą Jurgą, taip palikdama Baltaragiui skaudžią dovaną ir skolą velniui.

Vyriausia Krizo duktė. Jos paveikslas piešiamas kaip piktos, pavydžios ir šiurkščios moters, kuri vėliau priglaudžia, bet kartu ir engia savo seserį Urtę.

Tipas: Paklusni duktė. Bruožai: Ji yra drovumo ir pasyvumo įsikūnijimas, tipiškas to meto griežto auklėjimo produktas. Ji myli Valerą, bet nedrįsta pasipriešinti tėvo valiai. Jos kančia at...

Atlieka „lemtingos žinios“ pranešėjos vaidmenį, pirmoji pasako Kupreliui apie Gundės pabėgimą. Jos paveikslas dviprasmiškas – ji ir užjaučia, ir pašiepia.

Romane maras reiškia ne tik ligą, bet ir blogį, okupaciją, smurtą, neteisybę ar bet kokią grįžtančią grėsmę.

Geriausia Evos draugė, taip pat našlė, ieškanti maisto savo vaikams. Ji yra Evos palaikymo ramstis, stipri moteris, kuri neleidžia draugei pasiduoti. Tragiškai žūsta, sumušta rusų kareivių.

Senojo Šimonio sūnus, vienintelis šeimoje išlikęs po maro. Vokiečių kolonistų išvaromas iš tėvų dvaro. Simbolizuoja tragišką lūžį giminės istorijoje – statuso ir tėviškės praradimą.

Istorinis-etnografinis regionas, apėmęs šiaurės rytinę buvusios Prūsijos karalystės dalį (dab. Kaliningrado sritis ir Klaipėdos kraštas). Pasižymėjo liuteronybe ir stipria vokiečių kultūros įtaka.

Literatūroje dažnas motyvas, vaizduojantis jautrios, dvasiškai turtingos asmenybės (menininko) susidūrimą su žiauria, materialistine ir nesupratinga visuomene.

Jaunos merginos; dažnai reiškia samdines, tarnaites.

Žodis ar posakis, vartojamas perkeltine reikšme. Kristoferis teigia, kad metaforos yra melas, nes jos sako, kad vienas daiktas yra kitas, nors taip nėra. Pavyzdžiui, „širdis plyšta“ jam yra nelogi...

Turtingo ūkininko sūnus, suvedžiojęs ir apleidęs Urtę. Jis simbolizuoja pasiturinčiųjų beširdiškumą ir moralinį supuvimą, abejingumą silpnesniųjų likimui.

Jokūbo sūnus, kuris išsižada savo „būriškos“ kilmės ir išvyksta į Karaliaučių siekti vokiečių valdininko karjeros. Veda vokietę, sūnų pavadina vokišku vardu. Jis įkūnija nutautėjusio lietuvininko...

Paskutinė herojaus ištarta frazė – „Arr-kk-lį, duokk!“ – liudija, kad jo aistra nedingo net mirties akivaizdoje.

Tragiškas lyderis. Nepaprastų gabumų, „puikus premjeras“, strategas ir organizatorius, tačiau gatvės paverstas nusikaltėlių „atamanu“. Jo paveikslas atskleidžia, kaip sistema sunaikina potencialą....

Artimiausias Rimanto draugas, reprezentuojantis verslumą, bet kartu ir paviršutinišką, greito praturtėjimo siekiančią visuomenės dalį.

Miko mintis: „kad taip gerai pajojus ant gero driganto! – galvojo jis. – Tai paskum kad ir numirt“ atspindi esminį kūrinio konfliktą: aistra už mirties kainą.

Vakarinės pamaldos bažnyčioje.

Pasakojimas apie dievus, pasaulio kilmę, žmogaus likimą ir šventą tvarką.

Mitų, dievų, mitinių būtybių ir tikėjimų visuma.

Sakmė apie žmogaus susidūrimą su antgamtine sfera.

Įkūnytas pragmatizmas. Net ir fronte jis kala fizikos dėsnius ir svajoja apie lengvatinius egzaminus. Jo noras gauti mirštančio Kemericho batus – ne žiaurumas, o šaltas, išgyvenimui būtinas racion...

Plati XX a. pradžios meno ir literatūros srovė, atmetusi tradicines formas ir ieškojusi naujų raiškos būdų, gilinusis į žmogaus psichologiją. Šeinius yra vienas lietuvių modernizmo pradininkų.