Słownik

Procesas, kurio metu pasąmonė abstrakčias idėjas ir santykius paverčia konkrečiais regimais vaizdais bei sceniniais veiksmais.

Johno Locke’o suformuluotas principas, kad bet kokia valdžia yra teisėta tik tol, kol patys valdomi piliečiai jai laisvanoriškai pritaria.

Pamatinis Nietzsche's filosofijos principas, reiškiantis kiekvieno gyvo organizmo veržimąsi augti, įveikti kliūtis, plėsti savo galias ir kurti vertybes.

Apmąstytas ir laisvas proto sprendimas veikti konkrečiu būdu, atmetant aklus impulsus.

Aukščiausia, nepriklausoma valstybės valdžia savo teritorijoje leisti visuotinai privalomus įstatymus ir savarankiškai tvarkyti vidaus bei užsienio reikalus.

Meno žanras, kuriame pasitelkiant laikinumo simbolius (kaukoles, gėles, smėlio laikrodžius) primenamas daiktiškojo pasaulio trapumas.

Grafikos technika, kai piešinys išraižomas vario plokštėje ir atspaudžiamas ant popieriaus; būtent šia technika Janas Saenredamas 1604 m. sukūrė garsiąją Platono olos iliustraciją.

Šiuolaikinis reiškinys, kai perteklinių daiktų pirkimas paverčiamas pagrindiniu tikslu, dirbtinai sužadinant tuščius norus.

Judėjimo, gamybos ar tapsmo šaltinis, suteikiantis medžiagai atitinkamą pavidalą.

Tradicinis Herakleito įvaizdis vėlesnėje Europos dailėje, vaizduojantis jį raudantį dėl žmogaus gyvenimo trapumo ir aklumo pasaulio dėsniams.

Friedricho Nietzsche's filosofinis reikalavimas atmesti tradicinę krikščioniškąją moralę ir kurti naujas, gyvenimą teigiančias vertes.

Technologija, pateikianti mažai išsamių duomenų (žemos raiškos), todėl reikalaujanti aukšto auditorijos įsitraukimo prasmės spragoms užpildyti.

Dvasinė ir etinė proto autonomija, kai žmogaus ramybė bei apsisprendimai nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, kitų nuomonės ar prievartos.

Paskata veikti dėl pačios veiklos teikiamo pasitenkinimo, prasmės ir asmeninio tobulėjimo, o ne dėl išorinio atlygio.

Markaus Aurelijaus metafora, reiškianti proto nepažeidžiamumą ir gebėjimą išlaikyti orumą bei ramybę net esant didžiausiam išoriniam chaosui.

Mūsų pačių mintys, troškimai, pastangos, atliekami vertinimai ir elgesio reakcijos, kurias žmogus pajėgus pilnai valdyti.

Stoikų metodas atlikti savo socialines pareigas visuomenėje išlaikant emocinę distanciją ir neleidžiant išorinėms aplinkybėms pažeisti savitvardos.

Priešprieša tarp asmens prigimtinių impulsų ar troškimų ir visuomenės normų, kultūrinių reikalavimų bei asmeninės moralės.

Būsena, kai skirtingose Žemės vietose esantys žmonės tą patį įvykį per elektroninį tinklą patiria tuo pačiu metu.

Hannah Arendt įvardytas principas, kai visa tikrovė dedukciniu būdu kildinama iš vieno teiginio, nepaisant gyvo patyrimo ir sveiko proto.

Kanto suformuluotas principas, reikalaujantis laisvai ir atvirai reikšti argumentus visos visuomenės akivaizdoje, skatinant pilietinį sąmoningumą.

Atskirų individų ar grupių privačių interesų mechaninė suma (volonté de tous), dažnai prieštaraujanti bendrajam visuomenės gėriui.

Meno kūriniuose nusistovėjęs sutartinis asmens įvaizdis (pvz., barzdotas susimąstęs filosofas), neatitinkantis konkretaus istorinio veido.

Supaprastintas ir klaidingas psichoanalizės taikymas, kai kūrinio veikėjams mechaniškai klijuojamos medicininės diagnozės arba naudojami primityvūs sapnų simbolių žodynai.