Słownik

Karlo Popperio suformuluotas moksliškumo kriterijus, reikalaujantis nurodyti galimą stebėjimą ar bandymą, kuris teoriją paneigtų.

Reiškinys; daiktas, koks jis pasirodo žmogaus sąmonei, perėjęs per erdvės, laiko ir intelekto kategorijų filtrus.

Kūnas kaip gyva, asmeninė subjektyvi patirtis, kuria remdamasis žmogus patiria ir suvokia aplinkinį pasaulį.

Filosofinė ir teologinė nuostata, kad tikėjimas yra vienintelis tiesos šaltinis, o protas religijos klausimais yra bejėgis ar žalingas.

Platono aprašytas ir Marko Aurelijaus įkūnytas valdovo idealas, kai aukščiausią politinę valdžią turintis žmogus vadovaujasi išmintimi, teisingumu ir asmeniniu kuklumu.

Antikinė tradicija, kurioje filosofija suvokiama ne kaip abstrakti teorija, o kaip kasdienė dvasinė pratyba ir nuolatinis etinis elgesio tobulinimas.

Pierre'o Hadot aprašyta antikinė samprata, teigianti, kad filosofija pirmiausia yra sąmoningai pasirinkta kasdienė egzistencinė laikysena, o ne vien teorinė akademinių teiginių sistema.

Filosofijos sritis, apibendrinanti pažinimo, moralės ir vilties klausimus į vieną esminį tyrimą: kas yra žmogus ir kokia jo vieta pasaulyje.

Asmeninis mąstymo veiksmas, kai žmogus klausia apie savo paties vietą tikrovėje ir savo egzistencijos prasmę.

Teologijos sritis, kurioje Dievo buvimas ir Jo atributai tyrinėjami bei įrodinėjami vien prigimtinio proto ir logikos jėgomis.

Literatūrinis ir filosofinis žanras, kuriame mintys plėtojamos per veikėjų pokalbį, klausimus ir prieštaravimus, atmetant klaidingas prielaidas ir drauge ieškant tiesos.

Probleminis klausimas, tiriantis mąstymo prielaidas, sąvokų prasmę, pažinimo ribas ir moralines vertybes, neišsprendžiamas vien matavimo prietaisais.

Racionalus žmogaus gyvenimo baigtinumo priėmimas, išvaduojantis iš pomirtinio pasaulio baimės ir suteikiantis vertę dabarčiai.

Išsilaisvinusio asmens pareiga grįžti į urvo tamsą ir padėti kitiems kaliniams praregėti, net jei jie atsisako tikėti, laiko jį pamišėliu ir grasina mirtimi.

Rašto technologija, kurioje abstrakčios raidės žymi garsus, atplėšdama kalbą nuo akustinės aplinkos ir perkeldama ją į vizualiąją plokštumą.

Jungo archetipo apibūdinimas, pabrėžiantis, kad archetipas pats savaime neturi išankstinio regimo pavidalo, o tik nulemia galimą vaizdinio kryptį.

Daikto forma, sandara, planas ar esmė, kuri apibrėžia, kas tas daiktas iš tikrųjų yra.

Estetinis požiūris, teigiantis, kad kūrinio vertę lemia jo vidinė plastinė forma, linijos ir spalvos, o ne atpasakojamas siužetas.

Iliustruotas pradinis knygos titulinis atvartas ar graviūra, metaforiškai apibendrinanti pagrindinę kūrinio mintį.