Begrippenlijst

Dievo valios ir antgamtinių tiesų atskleidimas žmogui per Šventąjį Raštą ir Bažnyčios tradiciją.

Nuo patyrimo nepriklausantis žinojimas ar proto taisyklė, turinti visuotinumo ir būtinumo pobūdį (pavyzdžiui, matematinis teiginys ar priežastingumo dėsnis).

Įgimtas žmogaus gebėjimas priimti pojūčius per vidines stebėjimo formas, kurios nepriklauso nuo pačių daiktų.

Žinojimas, pasiekiamas grynuoju protu prieš bet kokį patyrimą ir nepriklausomai nuo jo (pavyzdžiui, logikos ir matematikos teiginiai).

Suvokimas, kad žmogus privalo pats atsakyti už savo sprendimus ir jų pasekmes net ir nežinomybės sąlygomis.

Teologinė samprata, teigianti, kad Dievas išmintingai ir tikslingai valdo pasaulio vyksmą bei veda žmoniją link numatytos atomazgos.

Pirminis pradas, visos tikrovės pradžia ir esminis pamatas, iš kurio viskas kyla ir į kurį vėl sugrįžta.

Literatūrologijos ir kultūros filosofijos kryptis, tirianti pasikartojančių mitinių schemų ir archetipų funkcijas grožiniame kūrinyje.

Senovės graikų sąvoka, reiškianti meistriškumą, tobulumą ar dorybę, atskleidžiančią geriausią daikto ar žmogaus paskirtį.

Aristotelio logikos, fizikos ir metafizikos sistema, XIII a. sugrįžusi į Vakarų Europą ir suteikusi scholastikai naujų proto kategorijų.

Sąmoninga proto ir kūno pratybų praktika (iš graikų k. askēsis), skirta ištvermei bei nepriklausomybei nuo fizinių patogumų ugdyti.

Individualios patirties sluoksnis, kurį sudaro konkretaus žmogaus pamiršti įvykiai, išstumti nemalonūs prisiminimai ir asmeniniai kompleksai.

Filosofinė problema, nagrinėjanti, kas leidžia asmeniui išlikti tuo pačiu subjektu nepaisant nuolatinio kūno, minčių ir patirčių kitimo laike.

Pamatinis Kanto etikos reikalavimas į kiekvieną žmogų žiūrėti kaip į tikslą patį savaime, o ne kaip į priemonę kitų asmenų tikslams įgyvendinti.

Vidinė sielos ramybė ir emocinis stabilumas, pasiekiamas nustojus eikvoti energiją nevaldomiems išoriniams dalykams.

Bausmės tikslas užkirsti kelią būsimiems nusikaltimams parodant, kad nusikalstamo elgesio kaina viršys bet kokią galimą jo naudą.

Demokrito ir Epikūro materialistinė gamtos samprata, teigianti, kad visa tikrovė susideda tik iš judančių atomų ir tuštumos.

Teisingumo atkūrimo veiksmas, kai nusikaltusiam asmeniui paskiriama griežtai proporcinga jo padarytam blogiui bausmė.

Esminė substancijos savybė Spinozos filosofijoje, kurią protas suvokia kaip sudarančią jos pačią giliausią prigimtį (žmogui žinomi mąstymas ir tįsumas).

Komunikacijos priemonė (pvz., televizija ar kinas), vienu metu veikianti ir regą, ir klausą dinamišku judančio vaizdo bei garso srautu.

Hegelio dialektinio virsmo sąvoka, reiškianti tris veiksmus vienu metu: panaikinti ankstesnę būklę, išsaugoti jos teigiamas savybes ir pakelti ją į aukštesnį kokybės lygį.

Ideali Kanto viltis – dorybės ir laimės dermė, kurioje laimė žmogui tenka proporcingai pagal jo moralinį vertumą.

Aristotelio taisyklė, pagal kurią charakterio dorybė yra pusiausvyra tarp dviejų kraštutinumų – ydingo trūkumo ir ydingo pertekliaus.

Dorybės taisyklė, reikalaujanti rasti santykinę pusiausvyrą tarp dviejų ydų – jausmo ar veiksmo stokos ir pertekliaus.

Didelis informacijos kiekis ir detalių aiškumas pranešime, nepaliekantis vietos vartotojo savarankiškai improvizacijai.

Visiškas dvasinis ir materialus savipakankamumas, pasiekiamas apribojant savo poreikius iki minimumo, kad išorinis pasaulis negalėtų žmogaus pavergti.

Laiko išgyvenimas, kai žmogus suvokia savo baigtinumą ir nebelaiko laiko begaliniu ištekliu, kurį galima atidėlioti.

Pripažinto praeities mąstytojo, Šventojo Rašto ar Bažnyčios tėvo tekstinis liudijimas, laikytas privaloma atrama filosofinėje diskusijoje.

Musulmonų filosofo Averojaus (Ibn Rušdo) Aristotelio komentarų sekėjų kryptis, kėlusi proto autonomijos ir radikalaus filosofavimo klausimus.