Слоўнік тэрмінаў

Nuoseklus ir planingas tikrovės faktų fiksavimas natūralioje aplinkoje be dirbtinio laboratorinio įsikišimo.

Dvejetainiu kodu veikianti tinklinė technologija, jungianti tekstą, garsą ir vaizdą į vieningą, nuolat redaguojamą terpę.

Filosofinė pozicija, abejojanti patikimo pažinimo galimybe ir teigianti, kad žmogus negali pasiekti jokios tikros tiesos.

Idealios, tikrovėje neegzistuojančios visuomeninės santvarkos modelis, kuriame bandoma panaikinti neteisybę, skurdą bei konfliktus sukuriant tobulą tvarką.

Keliaujantys V a. pr. Kr. išminties ir iškalbos mokytojai, mokę piliečius oratorystės meno ir praktinės sėkmės polise už atlygį.

Senovės Graikijos mokymo kryptis, kurios atstovai (sofistai) mokė iškalbos ir ginčo meno siekdami praktinės naudos, o ne objektyvios tiesos atskleidimo.

Filosofinio bendravimo būdas, kai meistriškai užduodamais klausimais pašnekovas skatinamas patikrinti savo įsitikinimus ir atrasti sąvokos esmę.

Sąmoninga Sokrato pokalbio taktika, kai filosofas dedasi nežinančiu mokiniu, prašydamas pašnekovo pamokyti, ir taip priverčia jį atskleisti savo žinių spragas.

Šiuolaikinė emocinė įtampa ir baimė atrodyti nepakankamai sėkmingam ar vertingam kitų akyse, dažnai sustiprinama socialinių tinklų spaudimo.

Sąmoningas gamtos ar objekto formų apibendrinimas, ritmizavimas ir supaprastinimas siekiant meninės išraiškos.

Atviro tipo dengta kolonada Atėnų agoros pakraštyje, kurioje susirinkdavo Zenono Kitijiečio mokiniai ir nuo kurios kilo stoicizmo pavadinimas.

Helenizmo filosofijos kryptis, teigianti, kad laimė pasiekiama ugdant dorybę, valdant aistras ir griežtai atskiriant savo valiai paklūstančius dalykus nuo išorinių aplinkybių.

Viena iš ydų aukso vidurio ašyje; būsena, kai žmogui pritrūksta būtino jausmo, drąsos ar atsakomybės veikti.

Meninė tiesa, grindžiama asmenine kūrėjo emocine patirtimi, interpretacija ir pasaulėjauta, o ne faktiniu dokumentiškumu.

Filosofinė pozicija, kad visa fizinė tikrovė tėra mąstančių subjektų patiriami pojūčiai ir idėjos.

Savarankiškas būties pamatas; tai, kas egzistuoja savaime ir nepriklauso nuo kito daikto buvimo.

Ontologinė teorija, teigianti, kad tikrovę sudaro du nepriklausomi pradai: nemateriali mąstanti siela ir materiali tįsi materija.

Moralusis asmenybės cenzorius, susiformuojantis perimant visuomenės normas bei tėvų autoritetą ir baudžiantis asmenį kaltės jausmu.

Būsena, kai žmogus praranda gilų ryšį su savo kūniškumu, kitais asmenimis ir savo veiklos prasme, tapdamas vartotoju ar stebėtoju.

Aukščiausiasis valstybės valdžios turėtojas (vienas monarchas arba asamblėja), turintis nedalomą monopoliją priimti ir vykdyti sprendimus.

Juslių tarpusavio pusiausvyra (regos, klausos, lytėjimo santykis), lemianti, kaip žmogus priima, apdoroja ir vertina tikrovės informaciją.

Davido Hume'o asmens teorija, teigianti, kad pastovios nemirtingos sielos ar „Aš“ nėra – tėra nuolat kintančių pojūčių ir minčių seka.

Empirizmo sąvoka (lot. „švari lenta“), teigianti, kad žmogus gimsta be jokių įgimtų idėjų ar proto taisyklių.

Kompensacinis teisingumas, reikalaujantis atkurti teisinę lygybę ir atlyginti patirtą žalą po padarytos skriaudos ar neteisėto veiksmo.

Būsena ar apeiginis vyksmas, kurio metu asmuo atsisako ankstesnio socialinio ar dvasinio statuso ir priima naują.

Friedricho Nietzsche's raginimas įveikti pasyvų prisitaikymą prie visuomenės normų ir drąsiai kurti savo individualią vertybių sistemą.

Nuolatinis procesas, per kurį daiktai atsiranda, kinta ir pereina iš vienos būsenos į kitą; Herakleito tikrovės pagrindas.

Filosofinė nuostata, apibendrinama formule „žinau, kad nieko nežinau“, atmetanti dogmas ir atverianti kelią kritiškam mąstymui.

Praktinis veiksmas, atliekamas pagal aiškų išorinį algoritmą ar taisykles siekiant pataisyti sutrikusią būklę.

Yda, kai žmogus liguistai kaupia turtą ir atsisako dalytis juo su kitais, kai to reikalauja teisingumas ar bendruomeniškumas.