Слоўнік тэрмінаў

Hipotetinis politinės filosofijos mąstymo eksperimentas, apibūdinantis žmonių tarpusavio santykius ir elgesį nesant jokios valstybinės valdžios, įstatymų ar policijos.

Teisės filosofijos samprata, teigianti, kad egzistuoja objektyvios, universalios ir nekintamos moralės normos, kurios nepriklauso nuo valdovų valios ir kyla iš proto, gamtos ar dieviškosios tvarkos.

Protu suvokiamos universalios moralinės normos, reikalaujančios nekenkti kito asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui.

Įgimtas žmogaus gebėjimas pažinti materialią tikrovę, daryti logines išvadas ir atrasti gamtos dėsnius be stebuklingo apreiškimo pagalbos.

Pasaulietiška, kasdieniška ir profaniška tikrovės sritis, neturinti ypatingo šventumo ar sakralaus krūvio.

Stoikų vartojama sąvoka, reiškianti sąmoningą valios galią vertinti reiškinius, priimti moralinius sprendimus ir rinktis savo elgesio kryptį.

Ludwigo Feuerbacho teorija, teigianti, kad Dievas tėra žmogaus geriausių savybių perkėlimas į anapusinę erdvę.

Žymus V a. pr. Kr. sofistas, iškėlęs reliatyvistinį teiginį, kad „žmogus yra visų daiktų matas“.

Hegelio principas, pagal kurį pasaulinis protas leidžia pasireikšti privačioms žmonių aistroms ir ambicijoms, kad per jų veiksmus įgyvendintų savo istorinius tikslus.

Grynosios proto sąvokos (pvz., priežastingumas, substancija), kurios suteikia tvarką ir dėsningą formą jusliniam patyrimui.

Kanto atlikta proto savityra, kuria nustatomos pažinimo galios, veikimo principai ir neperžengiamos ribos.

Nekintančių idėjų ir grynųjų tiesų lygmuo, pasiekiamas tik racionaliu mąstymu ir esantis tikrosios būties pagrindas.

Literatūros ar kultūros teksto interpretavimo būdas, tiriantis veikėjų elgesio prieštaravimus, motyvų pasikartojimus ir nutylėjimus nediagnozuojant paties autoriaus.

Sigmundo Freudo sukurtas psichologinis metodas ir teorija, nagrinėjanti, kaip žmogaus elgesį, mintis ir emocijas lemia sąmonei nepasiekiami vidiniai konfliktai bei pasąmonės impulsai.

Scholastinio mąstymo ir mokymo forma – ginčytinas klausimas, nagrinėjamas dialektiškai iškeliant oponentų prieštaravimus ir meistro atsakymą.

Tomo Akviniečio suformuluoti penki racionalūs Dievo buvimo įrodymai (a posteriori), kylantys iš stebimo pasaulio judėjimo, priežastingumo ir tvarkos.

Naujųjų laikų filosofijos kryptis (pvz., Renė Dekartas), teigusi, kad tikrasis pažinimas kyla tik iš grynųjų proto idėjų be juslių pagalbos.

Tikrovės savybė būti pagrįstai proto dėsniais; Hegelio filosofijoje reiškia, kad istoriniai įvykiai turi vidinę prasmę ir nėra atsitiktinis chaosas.

Žmogaus proto gebėjimas logiškai mąstyti, kelti argumentus ir tyrinėti tikrovę be tiesioginio stebuklingo įsikišimo.

Viduramžių intelektinė tradicija, pagrįsta ranka perrašomais pergamento kodeksais, formavusi pagarbią ir lėtą tekstų studijavimo praktiką.

Kultūrinis procesas, per kurį vėlesnės epochos priima, perskaito ir savitai perkuria ankstesnių amžių idėjas, kūrinius bei asmenybių įvaizdžius.

Įrodymo prieštaravimu metodas, kai oponento teiginys laikinai priimamas tam, kad būtų atskleista iš jo kylanti akivaizdi loginė nesąmonė.

Mąstymo klaida ar metodas, kai sudėtingas daugiasluoksnis reiškinys (pvz., žmogaus sąmonė ar moralė) bandomas paaiškinti vien žemesnio lygmens dėsniais (pvz., fizika ar biologija).

Filosofinė pažiūra, teigianti, kad visuotinės, nuo žmogaus nepriklausomos tiesos nėra, o visi vertinimai ir teiginiai priklauso nuo stebėtojo ar kultūrinio konteksto.

Subjektyvus asmens išgyvenimas, kurio metu patiriamas ryšys su transcendencija ar šventumu.

Būsena, kai žmogus nusavina savo paties kūrybines galias ir priskiria jas dievybei, save paversdamas menka būtybe.

Mąstančioji substancija Descartes'o filosofijoje – nemateriali, nedaloma dvasia ar protas, kurio esminis atributas yra mąstymas.

Užgniaužtas bejėgiškumo jausmas ir pavydas stipriesiems, virstantis moraline pagieža bei siekiu paniekinti tai, ko pats nepajėgi pasiekti.

Tįsioji substancija Descartes'o filosofijoje – materialus fizinis pasaulis ir kūnas, kurio esminis atributas yra tįsumas (užimama vieta erdvėje) ir dalumas.

Nuteistojo ugdymo ir pagalbos procesas, kurio tikslas padėti jam po bausmės atlikimo sėkmingai sugrįžti į visuomenę ir laikytis bendrų taisyklių.