Mitologija paremta Antikos literatūra iki šių laikų yra labiausiai žinoma ir mėgstama. Daugelyje įvairiausių Antikos kūrinių vaizduojamos iki šių dienų aktualios vertybės. Mituose, tragedijose buvo pabrėžiamos žmonių stipriausios ir svarbiausios būdo savybės, kurias išreiškia įtaigūs veikėjų paveikslai. Mito „Prometėjas“ ir Sofoklio tragedijos „Antigonė“ pagrindinių veikėjų Prometėjo ir Antigonės paveikslai yra laikomi vienais ryškiausių Antikos literatūroje. Jie įprasmino žmogaus svarbiausias vertybes, kilnius siekius, drąsa ir ryžtą. Jie kovojo už savo įsitikinimus, tačiau galima diskutuoti, ar jie yra labiau priskiriami maištininkų, ar ramybės drumstėjų grupei. Mano nuomone, šie veikėjai yra tikri maištininkai. Tad šioje kalboje remdamasi Antikos literatūros šedevrais ir juose pavaizduotais Prometėjo ir Antigonės paveikslais, argumentuotai įrodysiu, kodėl jie yra maištininkai, o ne ramybės drumstėjai.
Maištininkai turi kilnius, daugelui reikšmingus tikslus, dėl ko bando keisti nusistovėjusia ir netenkinančią tvarką. Iš esmės, maištininkus taip pat būtų galima vadinti ramybės drumstėjais, nes jie nesilaiko nusistovėjusios tvarkos. Ramybės drumstėjai nekeičia nieko, jie neturi kilnaus tikslo. jiems dažniausiai svarbu gauti dėmesio, nepriklausomai nuo to, kas nors pasikeis ar ne. Jų tikslas ne kurti geresnę aplinką, jų tikslas gauti dėmesio ir patenkinti savo savanaudiškus poreikius. Maištininkai siekia gerovės kitiems. Prometėjas pavogė ugnį iš Olimpo turėdamas tikslą – suteikti žmonėms šviesą ir gerą bei gražų gyvenimą. Paprasti žmonės gyveno tamsoje niūrų ir liūdną gyvenimą, kol ugnis priklausė Olimpo dievams. Supratęs tokią nelygybę ir neteisybę Prometėjas nusprendė suteikti žmonėms šviesos ir nusižengęs griežčiausiems Olimpo dievų nuostatams, šią ugnį perdavė žmonėms. Prometėjas žmones išmokė statytis būstus, dirbti žemę, skaityti, rašyti ir kitų dalykų, kurie suteikė galimybę žmonėms gyventi geriau. Jis savo veiksmais įrodė, kad didžiausiomis gyvenimo gėrybėmis turi džiaugtis ne tik dievai, bet ir paprasti žmonės. Prometėjui buvo svarbu, kad ir paprastas žmogus turėtų teisę gauti geras gyvenimo sąlygas, galimybę mąstyti ir kurti savo gyvenimą, todėl jam ir bausmė nebuvo baisi. Prometėjas sąmoningai pasipriešina Dzeusui, todėl yra laikomas nesitaikstymo, maišto ir kilnaus aukojimosi simboliu.
Panaši maišto prieš didesnę galią turintį valdovą situacija vaizduojama Sofoklio tragedijoje „Antigonė“. Antigonė ryžtasi nepaklusti Kreonto įsakymams ir žiauriai valdžiai, kuri pamynė ne tik pamatines žmogaus vertybes ir protėvių tradicijas, tačiau engė ir ją, kaip moterį, kuri neturi teisių. Antigonė paklūsta ne valdžios nustatytiems įstatymams, bet drąsiai kovoja už žmogiškąsias vertybes – draudimas palaidoti brolį nusižengia žmogiškumo normoms. Ji ryžtasi nepaisyti Kreonto draudimo nelaidoti brolio ir nutaria jį slapčia palaidoti, nes jos priedermė ir pareiga yra laikytis tradicijų, kurias sukūrė dievai. Nepalaidoti brolio jai yra skaudžiau už mirtį. Antigonė neišsigąsta bausmės už savo poelgį, ji elgiasi kilniai, nes neiššisukinėja nuo bausmės, nemeluoja, kad to nepadarė. Tai rodo, kad ji yra dvasiškai stipri ir laisva. Nors ji buvo nubausta mirties bausme, Antigonė nesigailėjo, ką padarė, neatsižadėjo savo įsitikinimų, nes suvokia, kad jos misija – meilė žmogui „Ne neapkęsti, o mylėti aš gimiau“. Jos manymu, moraliniai įsipareigojimai yra svarbesni už įstatymus. Antigonė savo poelgiu gina humanizmo principą, ji savo nenuolankumu maištavo prieš Kreonto valdžią ir įprasmino moters ryžtą pasipriešinti nusistovėjusioms taisyklėms, kurios įtvirtina moterų nesavertiškumą.
Apibendrinant būtų galima sakyti, kad iš pirmo žvilgsnio maištininko ir ramybės drumstėjo sąvokos yra gana panašios ir tam tikrais atvejais gali būti sugretintos. Tačiau, apmąsčius tiek Prometėjo, tiek Antigonės paveikslus, galima drąsiai sakyti, kad šie Antikos literatūros veikėjai yra tikri maištininkai. Kodėl? Tai akivaizdu, kad maištininkas maištauja siekdamas keisti nusistovėjusią tvarką ir sukurti naują, geresnę, žmoniškesnę, arba bent jau padėti jai tvirtus pamatus savo neįprastais, nestandartiniais veiksmais. Taip keičiamas ir visas pasaulis. Prometėjas ir Antigonė yra tikri maištininkai, nes turėjo kilnų tikslą keisti viską iš pamatų. Šiuos du veikėjus sieja viena vertybė dėl kurios jie aukojasi – humanizmas, tai yra meilė ir pagarba žmogui. Ramybės drumstėjai tokio tikslo neturi, jiems svarbūs savanaudiški interesai, nepriklausomai nuo to, kokių pasėkmių būtų galima sulaukti. Taigi, Prometėjas ir Antigonė yra tikri maištininkai, nes gindami savo įsitikinimus jie kartu bandė keisti pasaulį ir sulaužyti nusistovėjusias taisykles, kurios daugeliui buvo nepriimtinos ir nepalankios.
