Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kodėl senus pasakojimus verta skaityti kritiškai?“ Vieną argumentą grįsk pateikta ištrauka, kitą – aiškiai įsivaizduota kasdiene situacija. Tai mokymosi apimtis ir sandara.

Isos slėnis ypatingas tuo, jog čia yra daug velnių, daugiau negu bet kur kitur. Galbūt sutrūniję gluosniai, malūnai, pakrančių brūzgynai labai tinka būtybėms, kurios pasirodo žmonėms tik tada, kai pačios to nori. Mačiusieji sako, jog velnias yra nedidelis, devynmečio vaikiščio ūgio, dėvi žalią frakelį, krakmolytą nėrinių krūtinę; plaukai supinti į kaselę, mūvi baltomis kojinėmis ir aukštakulniais bateliais – jais stengiasi paslėpti kanopas, kurių gėdinasi. Bet šiuos pasakojimus derėtų vertinti atsargiai. Labai galimas daiktas, kad velniai, žinodami apie prietaringą žmonių stebėjimąsi vokiečiais – prekybos, išradimų ir mokslo vyrais, stengiasi išrodyti kuo rimtesni, rengiasi kaip Imanuelis Kantas iš Karaliaučiaus. Ne veltui kitas piktosios dvasios pavadinimas, paplitęs prie Isos – „vokietukas“ – rodo, kad velnias yra progreso šalininkas. Vis dėlto sunku patikėti, kad jie taip rengtųsi kasdien. Antai mėgstamiausia kipšų pramoga – šokiai jaujose, tuščiose pašiūrėse, kur mina linus, daržinėse, stovinčiose atokiau nuo trobesių: kaipgi jie su frakais galėtų dūkti, kelti dulkių ir spalių tumulus, pamiršę savo padorią išvaizdą? Ir jei jiems jau suteiktas tam tikras nemirtingumas, kodėl jie būtinai turėtų vilkėti tik aštuonioliktojo amžiaus apdarus?

Iš tikrųjų nežinia, kiek jie gali kaitalioti savo pavidalą. Kai mergina švento Andriaus išvakarėse uždega dvi žvakeles ir žiūri į veidrodį, ji gali išvysti ateitį: veidą vyriškio, su kuriuo bus sujungtas jos gyvenimas; o kartais – mirties veidą. Ar čia velnias taip persirenginėja, ar veikia kitos magiškos jėgos? O kaip atskirti būtybes, kurios šičia atsirado su krikščionybe, nuo anų, senųjų čiabuvių – nuo girių laumės, kuri sukeičia lopšiuose vaikus, arba nuo mažyčių žmogiukų, nakčia išlendančių iš savo rūmų, paslėptų po šeivamedžio šaknimis? Ar velniai ir tie kiti visokie padarai tarp savęs kaip nors susišneka? O gal tiesiog gyvena vieni greta kitų – panašiai kaip kėkštai, žvirbliai ir varnos? Ir kurgi ta šalis, kurion slepiasi ir pirmieji, ir antrieji, kada arimus trempia tankų vikšrai, kada paupy rausia sau negilias kapo duobes tie, kurie bus sušaudyti, o per kraują ir ašaras, su Istorijos aureole, atžygiuoja pramonė? Ar galima įsivaizduoti kokį Seimą urvuose, Žemės gelmėse, kur taip karšta nuo degančio skysto planetos branduolio? Seimą, kuriame šimtai tūkstančių mažų velniūkščių, apsivilkusių frakais, rimtai ir liūdnai klausosi oratorių, atstovaujančių pragaro centro komitetui? Štai kalbėtojai skelbia: kad būtų įvykdytos užduotys, reikia liautis lakstyti ir išdykauti po miškus bei pievas, nes šiuo laikotarpiu reikalingos kitokios priemonės, o aukštos kvalifikacijos specialistai jau darbuosis taip, kad mirtingųjų protas net neįtartų, kieno čia būta. Pasigirsta plojimai, tiesa, nenuoširdūs, kadangi visi jau supranta, kad buvo čia reikalingi tiktai paruošiamuoju laikotarpiu, kad progresas juos uždaro niūriose pragarmėse ir kad jie jau nebematys saulėleidžių, praskrendančių paukščių, žaižaruojančių žvaigždžių ir kitokių neaprėpiamo pasaulio stebuklų.

Prie Isos gyvenantys valstiečiai statydavo ant gryčios slenksčio pieno dubenėlį romiems vandens žalčiams, nebijojusiems žmonių. Vėliau jie tapo uolūs katalikai, ir velniai jiems primindavo apie žūtbūtinę kovą, vykstančią dėl žmogaus sielos. Kas jie bus rytoj? Pasakotojas nežino, kokį pasirinkti laiką – esamąjį ar būtąjį, tarsi tai, kas praėjo, nebūtų praėję amžinai, o tęstųsi tol, kol juos atmena kartos – ar tiktai vienas metraštininkas.

Gal velniai pamėgo Isą dėl jos vandens? Sakoma, kad šis galįs paveikti gimusių prie Isos žmonių būdą. Jie linkę į kraštutinumus, nenuoramos, o jų mėlynos akys, šviesūs plaukai ir kiek dramblotos figūros tėra apgaulingi požymiai, tariamai liudijantys šiauriečių sveikatą.

Šaltinis: Česlavas Milošas, „Isos slėnis“. Iš lenkų kalbos vertė Algis Kalėda. Vilnius: Vaga, 1991. Lietuviško leidimo ISBN 5-415-00898-5 patvirtintas pateikto EPUB tituliniame ir autorinių teisių atvaizduose. EPUB teksto spausdinti puslapiai nenurodyti.

Kontekstas. II skyrius eina po Isos slėnio kraštovaizdžio pristatymo. Pasakotojas jungia vietos tikėjimus su ironiškai vaizduojama istorija ir pats svarsto, kiek apie šį pasaulį galima žinoti.

Žodžiai. Frakas – iškilmingas vyriškas drabužis; čia jis priklauso pasakojamam velnio pavidalui. Jauja – ūkio pastatas, kuriame apdorodavo javus arba linus. Girių laumė ir mažieji žmogiukai – tekste perteikiami mitiniai vaizdiniai, ne patvirtintos būtybės. „Centro komiteto“, užduočių ir specialistų kalba mitinę sceną susieja su šiuolaikinio politinio valdymo pasauliu.

Kodėl senus pasakojimus verta skaityti kritiškai?

Senas pasakojimas gali padėti pažinti ankstesnių žmonių vaizduotę, tačiau tai nereiškia, kad visus jo aiškinimus turime priimti pažodžiui. Kritiškai skaityti verta tam, kad atskirtume patirtį, jos aiškinimą ir meninį vaizdą. Toks dėmesys leidžia ne tik pastebėti klaidą, bet ir suprasti, kodėl istorija buvo svarbi ją pasakojusiems žmonėms.

Milošo „Isos slėnio“ II skyriuje pasakotojas pateikia vietinius tikėjimus, tačiau pats juos apipina klausimais. Aprašęs velnių rūbus svarsto, kodėl jie turėtų rengtis būtent taip ir kaip šoktų dulkėtoje jaujoje. Ši abejonė neištrina istorijos žavesio, bet parodo jos aiškinimo ribas. Be to, politinio susirinkimo vaizdas leidžia seną mitinį pasaulį panaudoti kalbant apie kitokias grėsmes. Todėl skaitytojas supranta daugiau, jei neapsiriboja klausimu, ar velnias tikrai egzistavo.

Įsivaizduokime mokinę, kuri šeimos pokalbių grupėje gautų prosenelio užrašytą istoriją. Joje pasakojama apie naktį tuščiame svirne girdėtus žingsnius, pavadintus vėlės vaikščiojimu. Mokinė galėtų iškart persiųsti tekstą draugams kaip įvykio įrodymą arba jį pašiepti. Tačiau atidesnis skaitymas suteiktų kitą galimybę. Ji pastebėtų, kad užrašyta, kas girdėta, bet ne kas matyta, ir paklaustų, kas istoriją pasakojo anksčiau. Šeimos nariai galėtų prisiminti skirtingas jos pabaigas. Mokinė išsaugotų patį užrašą ir pridėtų, kad šeimoje jis perduodamas kaip pasakojimas, o garsų šaltinis nėra nustatytas. Tuomet nereikėtų nei išgalvoti patogaus paaiškinimo, nei žeminti artimųjų. Istorija liktų atminties dalis, aiškiai atskirta nuo patikrintos žinios.

Taigi kritiškumas nebūtinai atima iš seno pasakojimo vertę. Jis padeda išsaugoti skirtumą tarp įrodymo ir vaizduotės, kartu pastebėti žmonių baimes bei klausimus. Skaitydami taip galime paveldėti istoriją jos nepakartodami aklai. Svarbu ne skubiai viską patvirtinti ar atmesti, bet suprasti, ką ir kokiu pagrindu sakome.

Remiamasi PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Nacionalinis viso kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šio mokomojo modelio apimtis – 250–300 žodžių, keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų; čia kriterijų maksimumai, modeliui balai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; įsivaizduotas atvejis padeda plėtoti mintį, bet pats maksimalaus balo nesuteikia. Keturios pastraipos yra mokymosi atrama, ne visiems PUPP žanrams privaloma forma.