Užduotis. Parašyk vieną argumentuotą pastraipą tema „Kodėl pažįstamas medis žmogui gali būti svarbus?“. Remkis nukirstos liepos vaizdu ir Lapino elgesiu. Paaiškink, ką atskleidžia pasikeitęs veikėjo žvilgsnis į aplinką.

– Dėde, dėde, ar matai? Grainis nukirto savo liepą.

Žiūri skerdžius: tikrai, liepos nebėra. Jis dar nenori tikėti akimi – patrynė lyg žmogus, iš miego prabudęs, geriau praplėšė – vai, gi vis nėra! Ten, už vyšnių sodelio, pas Valainio tvartus ji stovėjo, aukščiausia ir plačiausia visų medžių, o dabar ten nieko nebėra. Lyg dangus prakiuro toje vietoje.

Pasėjėjo senis į Grainio kiemą ir žiūri į daržą. Mato, guli liepa, išsitiesus per visą daržą, per bulbes, per svogūnus. Tik žalios šakos į aukštą kėpso kaip rankos. Dar švokščia lapai, vėjo papučiami – lyg skundžiasi žalia liepelė.

Maži paukščiukai, kurių lizdais šakos kniugždėte kniugždėjo, dabar lekioja aplinkui ir taip graudžiai čypia, lyg apverkdami išgriautus savo lizdus – čip čiip čit čiit…

Prilėks, pulsis šakosna ir vėl lekioja, skraido, čypia, aptūpę tvorą.

Grainis stovi su kirviu ir krapšto galvą, patsai nežinodamas, kam jisai nukirto liepą, ištrėkė daržą ir ką dabar jisai su juo bedarys?

Kad jisai, rodos, galėtų, iš naujo liepą pakeltų, pastatytų ją ant seno kelmo…

Bet nepakelsi, neprigydysi.

Atsikėlė nūnai vėlai – galvą skauda, burnoje kartu, lyg būtų čemerų pavalgęs, pikta. Atsikėlęs išėjo kieman, norėjo darbo imtis, bet galva kaip puodas, darbas iš rankų krinta. Paėmė žagrę taisyti, tik rankeną nulaužė; dalgę ėmė tinti, tik plaktuku nagus sau apsigurino. Metė žmogus tynęs, plaktuką pavarė pasvirnėn, o vaiką, kuris skiedryne žaisdamas pasipainiojo po kojų, supylė diržu.

Kas daryti? Atsistojo Grainis vidury kiemo, kaso pakaušį ir dairosi į visas šalis. Prisiminė jisai, kad vakar pas Valainį ketino liepą nukirsti. Dirstelėjo, pakėlęs galvą aukštyn, į dangų, į liepą, ir tokis piktumas jį pagavo ir ant liepos, ir ant paukščių, kurie visokiais balsais čirškė jos šakose, jog, atsinešęs iš trobos kirvį, nuėjo daržan.

– Jūs man čia daugiau neberėkausite, nebegadinsite javų bei vyšnių, nenaudėliai! Aš jus iš čia išrūkysiu, išginsiu!..

Atsipeikėjo, atsikvošėjo jisai tik tada, kai liepa subraškėjo, susiūbavo ir palinko į vieną šalį; pirma lengvai, pamažėl, o paskui vis greičiau ir greičiau, garsiau subraškėjo – ir staiga griuvo, išsitiesė per visą daržą.

Stovėjo dabar Lapinas pas tvorą liūdnas, paniuręs, žiūrėjo, kaip ardo subėgę vaikai paukščių lizdus, laužo šakas, ir tik lingavo žila galva.

– Žmogau, žmogau, ir širdies tu neturi, ir Dievo nebijai, kad tokį medį sunaikei.

– Eik, eik sau, seni, kur eini, o tai gausi kirvakočiu sprandan! – pasivarė piktas Grainis. – O jūs čia, žalčiai, ar tai man daržą mindžiosite?!. – puolė jisai vaikus.

Tie stačiagalvėmis nudūmė, kur kam patogiau buvo: vieni per tvorą, kiti į daržus; bet už kelių akimirksnių jie vėl tupinėjo ir trepučeno aplink liepą.

Nuleido senas skerdžius žilą galvą ir nuėjo savo keliu. Tik eidamas murmėjo:

– Jau kai žmonės tokių medžių, kaip liepa, nesigaili, tai jie ir nieko nesigaili. E, mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!

Liūdnas nuėjo savo paeilės pirkion. Batviniai jam nūnai buvo per rūgštūs, buiza negardi. Sėmė šaukštą, kitą ir pasikėlė iš užuskobnių.

– Ko tu, dėdule, nūnai tokis liūdnas? Ar gal serguliuoji? – klausia jį Džiangienė, kuri pripratusi buvo regėti jį visuomet linksmą. – Ar gal negardžiai išviriau?

Baidėsi, kad pajuoks Lapinas ją visam sodžiui, kai neįtiks valgymu. Per tai moterys ir baltė jam buizą geriau negu kitiems namiškiams, ir taikė, kad kopūstuose daugiau spirginių jam tektų.

– Ne, tetule, gardu. Tik senatvė, žmona! Mirti reikia, štai kas yra.

Ir, užsimetęs gunčelę ant pečių, palikęs trimitą ir botagą, kurių anksčiau niekuomet neužmiršdavo, užsimovė kepurę ant galvos ir nuėjo namo.

Parėjęs Lapinas nei pirkaitėn neužėjo, tik atsisėdo pasieny, prisikimšo pypkę: užtraukė kartą, kitą. Sėdi ir lyg jam kažko koktu, kažko trūksta. Užtraukia pypkės ir pasižiūri pro sodžiaus kluonus, pro tvartus, kur pirmiau ūžė šlamėjo žalia liepa – ir dabar ten nieko nebėra! Ir vėl pasivaideno skerdžiui, kad net danguje plikė atsirado.

Spjovė Lapinas ir neišrūkęs užgniaužė pypkę pirštu, užsikišo už juostos ir nuėjo darželin, kur augo vienintelė kriaušė, ir toji laukinė. Pasiklojo ten Lapinas unksnėje kailinaičius, atsigulė kniūbsčias, paskui atsivertė ant šono ir užmigo.

Šaltinis: Vincas Krėvė, „Skerdžius“. „Rinktiniai raštai“, III t. Vilnius: Vaga, 1982; skaitmeninis tekstas – „Šaltiniai“.

Ištraukos situacija. Lapinas yra kaimo bandos skerdžius – piemenų vyresnysis. Ištrauka prasideda žinia apie jo kasdien matytą Grainio liepą.

Žodžiai. Gunčelė – viršutinis drabužis; trimitas – pučiamas signalinis instrumentas; unksnė – pavėsis; buiza – skysta sriuba; iš užuskobnių – nuo stalo. Paaiškinimai pateikti atskirai nuo originalo.

Kodėl pažįstamas medis žmogui gali būti svarbus?

Pažįstamas medis žmogui gali reikšti jo įprasto pasaulio pastovumą. Vinco Krėvės „Skerdžiaus“ Lapinas, išvydęs nukirstą liepą, iš pradžių netiki savo akimis. Tuščia vieta jam atrodo lyg skylė danguje. Šis vaizdas parodo, kokia didelė netektis atsirado jo patirtyje: pasikeitė visas įprastas kraštovaizdis. Nukirsto medžio šakos lyginamos su rankomis, o lapų švokštimas primena skundą. Liepa vaizduojama kaip sužeista gyva būtybė, todėl senio skausmas tampa suprantamesnis. Lapinas mato ir aplink išardytus lizdus skraidančius paukščius. Taip vieno medžio sunaikinimas atskleidžiamas kaip daugelio ryšių suardymas. Net vėliau, grįžęs namo, jis vis žvelgia ten, kur anksčiau šlamėjo liepa, ir jaučia, kad kažko trūksta. Pasikeičia jo kasdienis elgesys: nebeskanus maistas, pamirštami trimitas ir botagas. Šios detalės leidžia netektį suprasti kaip asmeninį išgyvenimą, palietusį ir jo įprastą veiklą. Taigi medžio vertę Lapinui kuria nuolatinis artumas, gyvybės ženklai ir kasdienio gyvenimo ritmas.

Pagrindinė mintis – medžio vertė atsiskleidžia per jo ryšį su žmogaus kasdienybe.

Nesumaišyk vaizdo su faktu. Danguje neatsirado tikra skylė. Taip nusakomas praradimo dydis. Šioje ištraukoje Lapino mirtis nepasakojama, todėl vien jos pagrindu negalima aiškinti mirties priežasties.

Vienos argumentuotos pastraipos įsivertinimas.

Viso PUPP darbo apimties ir taškų negalima taikyti šiai vienai mokomajai pastraipai.