Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kodėl ne visada lengva papasakoti, ką jauti?“ Vieną argumentą grįsk novele, kitą – aiškiai įsivaizduota kasdiene situacija. Tai mokymosi apimtis ir sandara.

Kad bjauru dirbti prie gelžkelio, nereikia nė sakyti. Žaliai ar geltonai nudažytam traukiniui tolstant, numetusio darbo įnagius ir pasitraukusio į pagelžkelę žmogelio sieloje kyla toks nenusakomas ilgesys, rodos, kas atitrūkę būtų nuo pačios širdies ir toltų toltų – lyg koks mažėjantis brūkšnys. Toltų į kokį kitą pasaulį; ir dar – tarytum iš tavęs, pasiliekančio prie dvokiančių pabėgių, nori pasišaipyti išsidraikę kokios gražuolės plaukai, vėjo ištraukti pro atdarą vagono langą. Po galais: žmonės traukiny kažkur važiuoja, nuo kažko bėga, o tu privalai likti čia, apmėtytas apelsinų žievėm ir konservų dėžutėmis. Piktas žiūri į tolstantį traukinio brūkšnį, galvodamas, kad negalima tavęs, apsivilkusio geltoną remontininko drabužį, labiau užgauti, kaip iškišti pro langą ranką ir pamojuoti.

Gal dėl mojuojančios rankos ir apelsino žievių Stasys ir Vinčiukė, gavę ilgesnę poilsio valandėlę, susėda vis kartu ir kartu – nebūtinai prie butelio. Vis kartu ir kartu, ir nieko tokio jie nešneka, tylėdami poliūdnėmis akimis lydi traukinius su žmonėmis į tą pusę, kur bėgiai toli, įlindę į svetimą kraštą, pasuka atgal, stačiai į kurortą...

– Jūs kokį velnią kartu galvojat, – nerimauja gelžkelio meistras, nuvirtęs šalia ant griovio kranto. – Esat nebejauni, nužilę, o velnią manot.

– Nieko blogo, meistre, – atsako Vinčiukė.

– Sukam galvas, kaip tavęs, durno, atsikratyti ir patiems užimti tavo postą, – neiškenčia Stasys.

– Aš jums kai nusikratysiu! – bando juokauti meistras, bet nelabai išeina.

Seniai Vinčiukė su Stasiu pajuto, kad labai juodu traukia kurortas. Kad taip pavažiavus kokią dienelę be jokių reikalų, be terbų ir krepšių, išsitiesus palei upę... Ir tegu pasiunta tas gelžkelis, bobos ir tie į tėvo pinigų kapšį nagus atkišę vaikai.

Abu netikėtai gavo nemažas premijas (gal tikrai grasinimų pabūgo meistras?) ir abu slapčia pas Vinčiukę dailiai išsilygino kelnes, niekaip negalėdami sugalvoti priežasties, kuria visi patikėtų.

– Sakysim, geležinkelininkų suvažiavimas, – pasiūlė Vinčiukė.

Paseiliojęs pirštą, Stasys tėkštelėjo į laidynę:

– O kodėl kurorte, ne Vilniuj ar Maskvoj?

– Kad Vilniuj visos salės jau užimtos. Tenai visokių kitokių suvažiavimai. Tegu pasiskaito laikraščius... – rado išeitį Vinčiukė.

– Ar taip gali būti?

– Gali... Turėtų galėti.

Stasys vis tiek nesiliovė galvojęs.

– O meistras?! – klausdamas sušuko jis.

– O meistras poryt išeina atostogų ir dumia į Liepoją žiedų vaikams pirkti.

– Velnias! Gerai viską numatei!

Ir šit jiedu dunda į geležinkelininkų suvažiavimą kurorte prie upių tėvo. Užuodžia – daugiau iš įpratimo – pabėgių ir bėgių kvapą, sėdėdami sūpuojančiame vagone, tačiau kokios laisvos abiejų rankos ir galvos, kokie lengvi drabužiai!.. Vinčiukė iškiša galvą pro langą, ir vėjas!.. Vėjas pasičiumpa nelabai juodų plaukų kuokštą. Gaila, kad ant žemės, palei gelžkelį, nėra kam žiūrėti ir kad Vinčiukė neturi nei apelsino, nei kam pamojuoti. Stasys, nusukęs žandą, sėdi priešais, rodos, kažką galvoja. Vinčiukė jau žiūri į pulkus špokų, nutūpusių pievas. Dauguma jų ką tik pradėjo gyvenimo pratybas.

Po ilgo laiko Vinčiukė prasitaria:

– Neramu...

– Tai! O ko?

– O ką mudu tenai veiksim?.. Stasy, jei ne tas Donbasas, galėjau būti mokytas...

– Pilna durnų mokytų, o tu gudrus ir be mokslo.

Vinčiukė bando papurtyti galvą.

Nesakysi, kad labai neramu, o nei šiaip, nei taip, kai ėmė žygiuoti palei ežerą. Vinčiukei atrodo, kad visi mato, kaip be reikalo jiedu atvažiavo į kurortą.

– Žiūrėk, plaukioja! Ir kiek mergų!.. – sukdamas ir taip jau nusuktą žandą, beveik piktai sušnenka Stasys, ir jis eina skersas, vis žiūrėdamas į ežerą plikais krantais, ir toks jo ėjimas, tarytum skubėtų ir jis įsibrauti į tų visų kurortininkų tarpą. Pamatęs parduotuvę, šmurkšteli vidun, Vinčiukei sakant:

– Nereikėjo...

– O kitaip gal nebus nuotaikos, – sako Stasys sugrįžęs. – Paties geriausio paėmiau. Paklausiau: kokį, sakau, kurorte labiausiai mėgsta? Sako, šitą. Ir paėmiau. O gal reikėjo tris?

– Eik sau.

Eina abu, ne vienas. Kai užmatė upę, pirmiausia pastebėjo nemažai žmonių anoje pusėje, ant rusvos pievos, o kai priėjo arčiau, tai ir čia pat, ant smėlio, išvydo gulint tokią daugybę, kad iš sykio Vinčiukė beveik norėjo grįžti atgal, tiktai Stasys sulaikė:

– Vinčiuke, taip geidei pabūti kurorte... Tu pažiūrėk, Vinčiuke, ar matei kada tokių grožybių?

Liepęs žiūrėti Vinčiukei, jis pats kelis kartus priėjo visai arti gulinčių pusnuogių moterų ir taip į jas spoksojo, pakreipęs savo nusuktą žandą, kad viena, pajutusi žvilgsnį, apsivertė ant nugaros ir piktai sumurmėjo, priversdama nuošaliau stovintį Vinčiukę nurausti:

– Čia dabar? Du durniai...

Susirado tuštesnę vietelę, nusirengė ir, įsispraudę galvas tarp rankų, žiūrėjo, kas darosi aplink.

– Kas mūsų per gyvenimas, – skersa akim žvelgdamas į dailias merginas, žaidžiančias su kamuoliu, burbtelėjo Stasys. – Juk viskas tas ne mūsų ir ne mums. Tikrai du durniai.

– Liaukis! – pyktelėjo Vinčiukė, pajutęs, kaip per kūną nuėjo koks keistas virpulys, atsiradęs nei iš pavydo, nei iš kokio aiškaus supratimo ar troškulio. Nedrąsiai nužvelgęs merginą, pro kurios geltoną drabužėlį taip aiškiai ryškėjo pilvo duobutė, Vinčiukė atvirto aukštielninkas, girdėdamas kaip Stasys vis dar vadina juodu durniais...

– Tau tiktai kokią bjaurastį... – sumurmėjo Vinčiukė. – Stasy, žinok, dar vaikas pajutau kokį keistumą. Ganiau karvę, gulėjau palei tvorą, o tolokai, priešais, buvo rugių laukas. Rugiai jau plaukiojo, dulkeno kvapniomis dulkėmis. Žiūrėjau į tuos rugius... Ar girdi?

– Girdžiu, girdžiu... Durniai, durniai!.. – atsiduso Stasys.

– Takiuku palei pat rugių lauką ėjo kaimynų mergaitė. Aš dar nedidelis, o ji jau suaugusi, apsivilkusi tokią mėlyną suknelę... Stasy, sakiau, kad man trūksta mokslo. Kaip aš tau dabar nupasakosiu? Kaip ji judėjo, kaip dėliojo kojas!.. Kaip koks apsireiškimas! Ji taip savotiškai bangavo sykiu su rugiais, kad man pasirodė... Man pasirodė, kad jos judėjime yra kokia baisi gyvastis, koks pasiutęs magnetas... O jos basos kojos stačiai lipa tau ant širdies... Kas to nepatyrė, tas nesupras! Keistenybė! Man pasidarė įdomu žiūrėti į kiekvieną moterį. Ir dabar, kai sekmadieniais seniukės išsitraukia savo parėdus ir eina viena paskui kitą pas kaimynę melstis... Čia ne juokai, Stasy, gali nesivaipyti... Rodos, kad ir tos senės turi kokią užšaldytą gyvastį, kuri kada nors atitirps ir atsigaus. Baisus tas magnetas, burbėk ką nori, o gali jis įtraukti į karščiausią ugnį...

Ir dar jis kalba, girdėdamas ant žydinčių rugių varpų šiugždančias basas merginų kojas ir matydamas kartu su rugiais linguojančius jų kūnus, o kai viską jau pasako ir atvirsta ant šono, pamato tolokai nuo savęs Stasį, kuris, vieną ranką įsisprendęs į šoną, stovi prie dviejų jaunų moteriškių, juokiasi, kreipdamas ir taip persikreipusį žandą, juokiasi ir jos, kvatoja pusnuogės, purtydamos galvas. Stasys kitoje rankoje laiko butelius su kurortiniu vynu, moja Vinčiukei, ir ar tiktai toji trijulė neima banguoti rugių viršūnėmis į Vinčiukės pusę?

Šaltinis: Juozas Aputis, „Šventiška kelionė gelžkeliu į kurortą“, kn. „Keleivio novelės“. Įterptas tikras titulinis: Vilnius: Vaga, 1985. Pateikto EPUB literatūriniai spaudos puslapiai ir ISBN nenustatyti.

Gelžkelis – geležinkelis. Vinčiukė šiame pasakojime yra vyras. Veikėjų kalbos grubumas ir moterų vertinimai aptariami kaip literatūrinė raiška, ne kaip siūlomas elgesys.

Kodėl ne visada lengva papasakoti, ką jauti?

Papasakoti, ką jauti, nelengva, kai vienu metu susipina keli skirtingi išgyvenimai. Paprastas paaiškinimas tada gali pasirodyti per siauras. Trukdo ir baimė, kad pašnekovas nesupras arba viską pavers juoku. Vis dėlto konkreti detalė ir kantrus klausytojas gali padėti rasti savus žodžius.

Apučio novelėje Vinčiukė, atvykęs į kurortą, patiria nejaukumą ir stiprią trauką tam, ką mato. Pasakodamas apie vaikystėje pastebėtą merginą jis vėl prisimena mokslo stoką ir abejoja, kaip viską nusakyti. Tačiau rugių bangos, žingsniai ir magneto palyginimas leidžia patirtį bent priartinti prie klausytojo. Sunkumas kalbėti čia neįrodo jausmo menkumo. Stasio kartojamas apibūdinimas, kad abu kvaili, taip pat nepadeda išgirsti sudėtingesnės draugo minties. Pasakojimui reikia vietos, kurioje pirmas nerangus bandymas nebūtų iš karto užbaigtas etikete.

Įsivaizduokime mokinę, gavusią iš išvykstančios draugės jos pačios nulipdytą kreivą puodelį. Paklausta, kodėl jį taip saugo, mergina iš pradžių galėtų atsakyti tik todėl, kad gražus. Tačiau jai rūpėtų ir draugystė, ir liūdesys dėl išsiskyrimo, ir prisiminimas, kaip abi juokėsi iš neišėjusios rankenėlės. Jei pašnekovas neskubėtų puodelio vertinti kaip nevykusio dirbinio, ji galėtų pradėti nuo tos konkrečios rankenėlės istorijos. Pamažu paaiškėtų, kad daikto reikšmė susijusi su jų bendru laiku. Ne kiekvienas jausmas iš karto turi tikslų pavadinimą, tačiau pasakojimas apie mažą įvykį padėtų parodyti, kas po juo slypi. Neskubantis pašnekovas galėtų pasiūlyti papasakoti, kada puodelis buvo nulipdytas; konkretus klausimas padėtų minčiai išryškėti.

Taigi jausmą papasakoti sunku dėl jo sudėtingumo ir dėl santykio su klausančiuoju. Nei skubus apibrėžimas, nei svetimas pašaipus vertinimas neatstoja atidaus pasakojimo. Verta pradėti nuo konkrečių vaizdų ir leisti minčiai ryškėti pamažu: taip kalba gali priartėti prie to, kas iš tiesų svarbu.

Kasdienis atvejis sukurtas mokymuisi. Jame džiaugsmas, liūdesys ir prisiminimas susiję su tuo pačiu daiktu, todėl vieno žodžio gali nepakakti.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Nacionalinis viso kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šio mokomojo rašinio atrama – 250–300 žodžių, keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai kriterijų maksimumai, ne modelio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; kasdienis atvejis pats maksimalaus balo nesuteikia. Keturių pastraipų sandara nėra visiems PUPP tekstams privaloma.