Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip trijų susitikimų sandara keičia kūrybos vertinimą?“ Pasirink susitikimų panašumus ir skirtumus, paaiškink jų ryšį, o ne vien atpasakok įvykius.

Nuūžus Klontarfo mūšiui – jame norvegų puikybė buvo sutramdyta – Didysis Karalius kreipėsi į poetą, tardamas:

– Net ryškiausi žygiai, neįkūnyti žodžiais, pamažu išblėsta. Aš noriu, kad apdainuotum mano pergalę ir giesme mane pašlovintum. Aš būsiu tavo Enėjas, tu – mano Vergilijus. Ar manaisi galįs atlikti tokią užduotį, po kurios tapsim nemarūs?

– Taip, Karaliau, – atsakė poetas. – Esu olamas. Dvylika žiemų aš mokiausi eiliavimo meno. Mintinai moku tris šimtus šešiasdešimt temų, sudarančių tikros poezijos pamatą. Mano arfos stygose glūdi Alsterio ir Mansterio sagų ciklai. Man leidžiama vartoti pačius seniausius žodžius ir pinkliausias metaforas. Įvaldžiau slaptuosius rašmenis, apsaugančius mūsų meną nuo smalsių tamsuomenės akių. Galiu apdainuoti meilę, arklių vagystes, jūros keliones, karus. Žinau visų Airijos karališkųjų namų mitologinius protėvius. Perpratau žolių savybes, astrologiją, matematiką ir kanonų teisę. Nugalėjau savo varžovus viešose varžybose. Įgudau tarti piktažodžius, sukeliančius odos ligas, tarp jų – raupsus. Moku valdyti kardą ir tai įrodžiau tavo mūšyje. Tik viena dar nesu patyręs: dėkingumo už dovaną, kurią man duosi.

Karalius, greit pavargdavęs nuo ilgų ir svetimų kalbų, su palengvėjimu tarė:

– Ji laukia tavęs. Man ką tik pasakė, kad Anglijoje jau suokia lakštingala. Kai nustos lyti ir snigti, kai iš pietinių kraštų vėl grįš lakštingala, tu man perskaitysi savo šlovinamąją giesmę dvaro ir poetų kolegijos akivaizdoje. Duodu tau metus laiko. Galėsi nudailinti kiekvieną raidę ir kiekvieną žodį. O atpildas, kaip žinai, bus vertas mano karališkųjų įpročių ir tavo dvasingų darbo naktų.

– Karaliau, regėti tavo veidą – man geriausia dovana, – atsakė poetas, kuris kartu buvo ir dvariškis.

Žemai nusilenkęs, poetas išėjo jau miglotai nujausdamas eiles.

Praėjo metai, kupini epidemijų ir maištų; poetas perskaitė savo šlovinamąją giesmę. Jis deklamavo lėtai ir ryžtingai, nežvilgčiodamas į rankraštį. Karalius pritardamas linksėjo galva. Visi mėgdžiojo jo gestą, netgi tie, kurie susigrūdę prie durų, nesuprato nė žodžio. Pagaliau Karalius tarė:

– Aš priimu tavo kūrinį. Tai dar viena pergalė. Kiekvienam žodžiui tu suteikei tikrąją prasmę, o kiekvienam daiktavardžiui – epitetą, kurį jam davė pirmieji poetai. Visoje giesmėje nerasi nė vieno įvaizdžio, kurio nebūtų pavartoję senieji poetai. Mūšis – puikus karių kilimas, kraujas – kalavijo vanduo. Jūra turi savo dievą, o debesys pranašauja ateitį. Išmoningai susitvarkei su rimais, aliteracijomis, asonansais, ilgaisiais ir trumpaisiais skiemenimis, mokslingos retorikos rezginiu, meistriška metrų kaita. Jei visa Airijos poezija staiga žūtų – omen absit – ją būtų galima be nuostolių atkurti iš tavo klasikinės giesmės. Trisdešimčiai raštininkų liepsiu perrašyti poemą dusyk.

Kiek patylėjęs jis tęsė:

– Viskas gerai, bet niekas nepasikeitė. Kraujas nepradėjo greičiau tekėti gyslomis, rankos nepasigedo lanko, žmonės neišblyško. Niekas nesušuko karo šūkio, neatstatė krūtinės vikingams atremti. Praėjus metams, mes plosime kitai tavo šlovinamajai giesmei, poete. Imk šitą sidabrinį veidrodį kaip mūsų pritarimo ženklą.

– Dėkoju ir suprantu, – atsakė poetas.

Dangaus šviesuliai apskriejo savo šviesų ratą. Kai poetas pasirodė su savo rankraščiu, tik šįsyk trumpesniu, saksų miškuose vėl suokė lakštingala. Jis nedeklamavo iš atminties, o skaitė neryžtingai, praleisdamas kai kurias eiles, tarytum jas nevisiškai suprastų ar nenorėtų išniekinti. Poemos turinys buvo sudėtingas: tai buvo ne mūšio aprašymas, tai buvo pats mūšis. Puslapių karinėje sumaištyje šmėkščiojo Dievas, Trejybė viename asmenyje, mūšio apsėsti Airijos pagonys ir kariai, kurie šimtmečiais vėliau kausis Vyresniosios Edos pradžioje. Giesmės forma taip pat buvo neįprasta. Daiktavardžio vienaskaita valdė veiksmažodžių daugiskaitą. Prielinksniai skyrėsi nuo įprastinių. Šiurkštumą keitė švelnumas. Metaforos buvo atsitiktinės ar bent taip atrodė.

Karalius persimetė keliais žodžiais su jį supančiais literatūros žinovais ir prabilo taip:

– Apie tavo pirmąją giesmę buvo galima teigti, kad ji – laimingas sąvadas visų giesmių, kada nors užgimusių Airijoje. Ši pralenkia visas ankstesnes ir jas sunaikina. Ji stulbina, stebina ir akina. Neišmanėliai nėra jos verti, o žinovai – tuo labiau. Dramblio kaulo dėžutė saugos vienintelį jos egzempliorių. Bet iš plunksnos, parašiusios tokią didingą poemą, mes galbūt sulauksime dar didingesnio kūrinio.

Nusišypsojęs jis pridūrė:

– Mes esame legendos herojai, o legendose, kiek menu, svarbiausias skaičius – trys.

Poetas drįso sumurmėti:

– Trys stebuklingos dovanos, triados ir, žinoma, Trejybė.

Karalius tęsė:

– Paimk šitą auksinę kaukę kaip mūsų palankumo liudijimą.

– Dėkoju, aš supratau, – pasakė poetas.

Praslinko metai. Rūmų sargyba pastebėjo, kad poetas nieko neatsinešė. Su nuostaba stebėjo jį Karalius: poetas atrodė visai kitoks. Kažkas kitas – ne laikas – išvagojo jo veidą ir pakeitė bruožus. Žvilgsnis tarsi neregio žvelgė kažkur labai toli. Poetas paprašė Karaliaus pasikalbėti akis į akį. Dvariškiai pasišalino.

– Neparašei giesmės? – paklausė Karalius.

– Parašiau, – liūdnai atsakė poetas. – Geriau jau mūsų Viešpats Kristus man būtų užginęs ją parašyti.

– Gali perskaityti?

– Nedrįstu.

– Mano drąsos užteks mums abiems, – paragino jį Karalius.

Poetas perskaitė poemą. Ją sudarė viena eilutė.

Poetas ištarė ją garsiai, be įkvėpimo, bet ir jam, ir Karaliui eilutė nuskambėjo tarsi kokia slapta malda ar šventvagystė. Karalius nustebo ir suglumo ne mažiau nei poetas. Abu išbalę susižvalgė.

– Kai buvau dar jaunas, – pasakė Karalius, – aš išplaukiau į vakarus. Vienoje saloje mačiau, kaip sidabriniai kurtai mirtinai nuvarė auksinius šernus. Kitoje malšinome alkį stebuklingų auksinių obuolių aromatu. Trečioje aš mačiau ugninius mūrus. Pačioje tolimiausioje iš dangaus išsirietusi lanku krito upė, jos vandenimis plaukiojo žuvys ir laivai. Tai buvo stebuklai, bet jie neprilygsta tavo poemai, kurioje kažkaip glūdi visa, kas yra. Kokiais burtais ji tau apsireiškė?

– Kartą auštant, – atsakė poetas, – nubudau tardamas žodžius, kurių iš pradžių nesupratau. Tie žodžiai ir buvo poema. Jaučiu, kad nusidėjau, ir šiai nuodėmei turbūt nėra atleidimo.

– Tai, prie ko mes prisilytėjome, – sušnibždėjo Karalius, – vadinama Grožiu ir užginta žmonėms. Nūnai mūsų laukia atpildas. Jau dovanojau tau veidrodį ir auksinę kaukę; štai trečioji – paskutinė – dovana.

Ir jis įdėjo durklą poeto dešinėn.

Apie poetą mums žinoma tiek, kad jis iškart nusižudė išėjęs iš rūmų; apie Karalių – kad atsižadėjo savo karalystės ir tapo elgeta, klajojančiu Airijos keliais, ir daugiau niekad nepakartojo poemos.

Šaltinis: Jorge Luis Borges, „Smėlio knyga: smulkioji proza“. Iš ispanų kalbos vertė ir komentarus parengė Linas Rybelis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 298–301. ISBN 9986-39-432-5.

Olamas – aukšto rango senosios Airijos poetas.

Omen absit – lotyniškas palinkėjimas, kad taip neatsitiktų. Šie žodžiai originale kursyvu; vertėjo išnašų skaitmenys iš literatūrinio kūno pašalinti.

Enėjo ir Vergilijaus vardai padeda Karaliui nusakyti poeto ir jo šlovinamo valdovo santykį. Apsakymo legendinė erdvė nėra tiksli istorinio mūšio kronika.

Kaip trijų susitikimų sandara keičia kūrybos vertinimą?

Trijų susitikimų sandara Borgeso apsakyme „Veidrodis ir kaukė“ leidžia palyginti kūrybą pagal vis kintantį jos poveikį. Pirmą kartą poetas pateikia ilgą giesmę, kurioje, Karaliaus vertinimu, sutelkta visa ankstesnė Airijos poezija. Pagyrimą nutraukia pastaba, kad klausytojų būsena nepasikeitė. Taip atskiriamas taisyklių išmanymas ir patirtas įspūdis. Antrą kartą trumpesnė poema jau trikdo įprastą gramatiką, o jos skaitymas tampa neryžtingas. Kūrinys ne tik parodo mokėjimą, bet ir nustebina patį kūrėją. Trečiam susitikimui nebereikia rankraščio: poemą sudaro viena eilutė, kurios žodžių skaitytojas nesužino. Trumpėjant tekstams, stiprėja jų poveikis ir mažėja auditorija. Pirmąją giesmę numatoma perrašyti, antrosios vienintelis egzempliorius saugomas, trečiąją išgirsta tik Karalius. Dovanų seka šį kitimą sutelkia į daiktus: veidrodis, kaukė ir durklas nebeleidžia visų trijų susitikimų laikyti vienodais apdovanojimais. Svarbus ir skaitytojo žinojimas: jis gali palyginti aprašytas reakcijas, nors paskutinės eilutės negirdi. Dėl šio nutylėjimo vertinimo pokytį tenka aiškinti per jo padarinius. Kartojamas metinis sugrįžimas todėl sukuria palyginimo pagrindą, o skirtumai atskleidžia augančią įtampą. Kiekvienas ankstesnis vertinimas pasirodo nepakankamas naujam kūriniui nusakyti. Legenda veda nuo atpažįstamos meistrystės prie sunkiai perduodamos patirties, tačiau jos tragiška baigtis nėra viso meno poveikio dėsnis.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo taškai ir apimties nuoskaitos šiai užduočiai netaikomi.