Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip priesaika susieja valdžią su atsakomybe?“ Aiškink pažado sąlygas, kardo vaizdą ir veikėjų kalbėjimą: kaip žodžiai bei pertraukimai leidžia vertinti valdžios pareigą?

Įbėga Žygūnas

ŽYGŪNAS
Ar kunigaikštis Kintibutas čia?
Man sakė, kad jis čia...

KINTIBUTAS
Kas atsitiko?

ŽYGŪNAS
O kunigaikšti! Tavo aukštą pilį
Sudegino prieš tris dienas.

KINTIBUTAS
Dievai!

ŽYGŪNAS
O tavo žmones, kur gyvi išliko
Ir nesuspėjo į miškus pabėgti,
Išsivedė...

KINTIBUTAS
Perkūne galingiausias!
Ne veltui mano žirgas klupinėjo...

ŽYGŪNAS
Ir tavo žirgus, gyvulius, ir grūdus
Išsigabeno...

VISMANTAS
Kas tie užpuolikai?

ŽYGŪNAS
Ant jų apsiaustų buvo juodi kryžiai.
Kalbėjo nesuprantama kalba.

MINDAUGAS
Ar aš jums nesakiau? Tik negalvojau,
Kad prasidės taip greitai. Aš maniau,
Kad mes dar turim laiko pasiruošti.
O, vargas mums, jei mes jau pavėlavom!

DAUMANTAS
Kalbėk aiškiau.

MINDAUGAS
Aiškiau! Ar nežinai,
Kad popiežius Honorijus III
Išleido pernai bulę, kurioje
Paskelbė kryžiaus karą mums ir prūsams?
Jau prūsai merdi. Greitai mūs eilė...

VISMANTAS
Pavyti ir išmušti kaip šunis!

MINDAUGAS
Ak, ne nuo to dabar pradėt reikėtų.
Pirmiausia reik susitvarkyt namie...
Ir kuo greičiau, nes laiko jau neliko.
Kol mes kiekvienas atskirai, mes – niekas.
Štai šiandien Kintibutą nuteriojo.
Rytoj galbūt mane. Poryt – jau kitą.
Mums reikia jungtis. Tai baisi jėga.
Mums reikia vienytis. O mes ką darom?

KINTIBUTAS
Aš noriu verkti, vyrai. Gal padėsit?

Visi dainuoja rečitatyvu kaip raudą:

Ko tujei, kunigėli, sudaičio,
Sudaičio, sudaičiutėle,
Ilgai pamiegėli?
Miegą bemiegančiam
Iškirto karelius,
Išpylė pilelę.
Katro tau, kunigėli,
Daugiau pagailėjo?

KINTIBUTAS
Ne taip gaila man pilelės,
Kaip man gaila karelių:
Aš pilelę supilsiu
Dvejais trejais meteliais,
O karelių nebužauginsiu
Nė dešimtis metelių!

MINDAUGAS
Aš užjaučiu tave baisioj nelaimėj
Dėl to, kad ji ištikt kiekvieną gali.
Tu, Kintibutai, doras ir narsus:
Aš dovanoju Kolainius tau – pilį
Su žemėm, su žmonėm ir gyvuliais.
Tu būsi pirmas kumštis, su kuriuo
Mes pasitiksime Dobrynės brolius.
Tikiu, jog tu mokėsi juos priimti.

KINTIBUTAS
O kunigaikšti, tavo tarnas būsiu...

MINDAUGAS
Tarnų nereikia, nes kareivių trūksta.

VYKINTAS
Gal Mindaugas paaiškint mums galėtų,
Iš kur jis ėmė teisę, kas jam leido
Dalyti Žemaitijoje pilis?

MINDAUGAS
Nejaugi Vykintas užmiršęs būtų,
Kad Kolainių pilis – tai mūs domenas.
Ją tėvas mums paliko.

VYKINTAS
Kam? Ar tau,
Ar Dausprungui? Kuris iš jūs vyresnis?

MINDAUGAS
Kada bendra nelaimė – būtų kvaila
Metus skaičiuoti.

VYKINTAS
Dausprungai, o tu?
Ko tu tyli?

DAUSPRUNGAS
Taip, žinoma... Nelaimė...
Privalom viens kitam padėti...

VYKINTAS
Boba!

BALSAI
Teisingai, Mindaugai!

KITAS
Jisai supranta...

TREČIAS
Nūnai – mane, rytoj galbūt tave...

KETVIRTAS
Privalome laikytis vienas kito!

DAUMANTAS
Jisai turtingas – bepigu švaistytis.

VISMANTAS
Imk, Mindaugai, imk šitą kalaviją.
Tik vienas tu gali viena ranka
Pakelti jį. Laikyk tad jį iškėlęs.
Mes irgi savo dešines pridėsim,
Bet pirmas būsi tu: kur tu pakreipsi,
Ten kalavijas kirs. Tuo mes visi
Pirmumą, valdžią tavo pripažįstam.

VYKINTAS
Matyt, nelemta po sunkios kelionės
Man, seniui, pailsėti šioj pily...

Pakyla, eina

VISMANTAS
O tu kur, Daumantai?

DAUMANTAS
Man irgi metas...
Man netoli. Be to, aš nepavargęs.

MINDAUGAS (rėkia)
Kalbėki, Dausprungai! Tegu jie girdi.
Kalbėk greičiau! Tu juk žinai, ką reikia
Kalbėti tokiais atvejais kaip šis!

DAUSPRUNGAS
Aš jau sakiau, kad aš kardų nemėgstu.

MINDAUGAS
Kalbėki su dievais, ne su kardais.
Kalbėki, kol dar tie du neišėjo!

DAUSPRUNGAS
Tegu šis kardas niekad nenukrinta
Ant silpnojo ir teisiojo galvos.
Tegu jisai nuo užpuolikų gina
Tėvynę mūsų, kalbą ir tikybą,
Mūs papročius ir mūs dievus...

MINDAUGAS
Užteks.
Kalbėki apie tą, kurs kardą laiko.

DAUSPRUNGAS
Palaiminkit, dievai, šį narsų vyrą,
Kurį ir jūs, ir mes sau išsirinkom,
Kad jūsų valią vykdytų, kad mums
Jis būtų apgynėjas ir teisėjas.
O mes pasižadame jo klausyti,
Kiekvieną jo teisingą žingsnį remti
Darbais ir žodžiais...

MINDAUGAS (nekantriai)
Ir...

DAUSPRUNGAS
...kalaviju.

VISI
Pasižadam, pasižadam!

MINDAUGAS
Ir aš
Pasižadu šį sunkų kalaviją
Pakelti tik tada, kai to reikės,
Kai šito reikalaus tėvynės laimė,
Žmonių gerovė ir dievų garbė.

VYKINTAS
Jau baigėt? Kaip gerai, kad aš girdėjau!
Bus ką papasakot, namo sugrįžus:
Visa Žemaitija iš juoko plyš,
Išgirdus, kad jau išrinktas ka-ra-lius.
Manęs čionai nebuvo ir nėra.
Ak, vis dėlto sunku nepailsėjus
Vėl į kelionę kilt.

Išeina

DAUMANTAS
Aš nežinau,
Gal ir gerai... gal reikia taip... Bet viskas
Į sąmokslą be galo panašu.

Išeina

MINDAUGAS (rėkia)
Jūs dar sugrįšite! Jūs prieš mane
Ant kelių šliaužiosit...
(Susigriebia)
Ne prieš mane:
Prieš mus, prieš Lietuvą – galingą, stiprią,
Kuri, ir jus nubaudusi...
(Susigriebia)
Ne tai...
Kuri, ir jums atleidusi, priglaus.

BALSAI
Priglaus... atleis... Tėvynė – ji teisinga.

DAUSPRUNGAS
Mes mėgstam didelius žodžius: tėvynė!
O kas gi ta tėvynė? Juk tai mes.
Taip, mes visi. Ir jeigu mes teisingi,
Tai ir tėvynė bus teisinga.

BALSAI
Taip.
Žinia, kad taip. Bet vis dėlto tėvynė
Tai daug daugiau negu kad aš ar tu.
Vadinasi, tėvynės teisingumas
Yra didesnis negu mano...

MINDAUGAS
Puikiai.
Gražiai, trumpai ir aiškiai pasakyta.

VISMANTAS
Dabar pats laikas būtų ir išgerti.
Pašauksiu Mortą, kad midaus įpiltų.

Išeina. Įeina Morta

Šaltinis: Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“, pirmos dalies „Meilė ir smurtas“ ištrauka, kn. „Trilogija ir epilogas: poetinės dramos ir draminė apysaka“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p.21–30 (pateiktos skaitmeninės kopijos PDF19–28).

Aplinka ir žodžiai. Kunigaikščiai susirinkę Vismanto pilyje. Žygūnas – pasiuntinys; bulė – popiežiaus raštas; domenas šioje replikoje reiškia paveldėtą pilies valdą; kunigėlis raudoje – kunigaikštis; rečitatyvu – kalbai artimu dainavimu; nūnai – šiandien; bepigu – nesunku. Išlaikytos eiliuotos dramos eilutės ir remarkos.

Kaip priesaika susieja valdžią su atsakomybe?

Justino Marcinkevičiaus dramos-poemos „Mindaugas“ ištraukoje priesaikos žodžiai suteikia valdžiai moralines ribas. Dausprungas prašo, kad kardas nenukristų „Ant silpnojo ir teisiojo galvos“. Ginklas jo kalboje turi tapti apsaugos priemone, o žodis „niekad“ pabrėžia, jog skriausti negalima net įgijus daugiau galios. Vėliau kalbėdamas „mes“ vardu jis pasižada remti „jo teisingą žingsnį“. Būdvardis „teisingą“ nurodo pritarimo sąlygą: vertinamas ir pats valdovo poelgis. Vien vadovo padėties neužtenka, kad kiekvienas jo sprendimas taptų geras. Atsakomybė čia tenka ir tiems, kurie žada paremti valdovą. Tačiau ši sąlyga išsakoma įtemptame pokalbyje. Mindaugas pertraukia Dausprungą ir ragina kalbėti apie kardą laikantį žmogų. Remarka „nekantriai“ palydi jo raginimą papildyti pažadą, o Dausprungas po pauzės priduria „...kalaviju.“ Taip išryškėja noras kuo greičiau išgirsti karinį pritarimą. Pats Mindaugas žada ginklą pakelti tik dėl tėvynės laimės, žmonių gerovės ir dievų garbės. Jo pažadas leidžia kelti klausimą, ar būsimi veiksmai atitiks paskelbtą tikslą. Šioje ištraukoje tai dar neatsakyta: Vykintas bei Daumantas pasitraukia, o nesutarimas išlieka. Todėl priesaika atskleidžia ir siekį telkti žmones, ir pareigą riboti savo galią. Dausprungo žodžiai suteikia klausytojui matą, pagal kurį galima vertinti pažadą: ar valdžia saugo silpnesnį žmogų ir išlieka teisinga?

Dausprungo žodžiai siūlo sąlygas, pagal kurias galima vertinti valdžią. Mindaugas šį kalbėjimą pertraukia ir skubina, todėl svarbus ir pažado turinys, ir dialogo eiga.

Redagavimo veiksmas. Prie teiginio apie valdžios ribas įrašyk jį pagrindžiantį neiginį arba sąlygą. Tada patikrink, ar neskiri vienodos reikšmės pažadui remti kiekvieną teisingą žingsnį ir besąlygiškam paklusnumui. Remarka padeda paaiškinti kalbėjimo būdą; ji savaime neįrodo visų būsimų veikėjo poelgių.

Vienos mokomosios pastraipos įsivertinimas. 170–195 žodžių apimtis pasirinkta šiai užduočiai; pastraipai netaikoma viso PUPP rašinio taškų lentelė ar viso darbo apimties nuoskaitos.