Užduotis. Parašyk 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip pasakotojas tikslina savo vertinimą?“ Išplėtok vieną mintį: pasirink konkrečių pirmojo susitikimo detalių, paaiškink vėlesnės žinios ir spėjimą žyminčių žodžių reikšmę, tada grįžk prie savo teiginio.

Šioje knygoje spausdinami išlikę užrašai to žmogaus, kurį mes, naudodamiesi jo paties ne kartą pavartotu posakiu, vadinome „Stepių Vilku“. Sunku pasakyti, ar jo rankraščiui reikia įvadinio žodžio; šiaip ar taip, aš jaučiu poreikį prie Stepių Vilko lapų pridėti keletą savų, kuriuose mėginau užrašyti savo prisiminimus apie jį. Nedaug apie jį težinau, o jo praeitis ir kilmė man visai nežinoma. Bet jo asmenybė man padarė stiprų ir, turiu pasakyti, malonų įspūdį.

Stepių Vilkas buvo arti penkiasdešimties metų vyriškis, kartą prieš keletą metų jis užėjo į mano tetos namus, ieškodamas mebliuoto kambario. Išsinuomojęs palėpėje mansardą ir gretimą miegamąjį kambarėlį, jis po kelių dienų vėl pasirodė su dviem lagaminais, didžiule knygų dėže ir išgyveno pas mus devynis ar dešimt mėnesių. Gyveno labai tyliai, užsisklendęs, ir jei mūsų miegamieji nebūtų buvę greta, jei dėl to mums nebūtų reikėję kai kada susitikinėti ant laiptų ir koridoriuje, mes gal ir nebūtume susipažinę, nes bendrauti šis žmogus nemėgo, tokio bendrauti nemėgstančio žmogaus aš kaip gyvas nebuvau matęs, jis iš tiesų buvo Stepių Vilkas, kaip retkarčiais save vadindavo — svetima, laukinė ir baugšti, netgi labai baugšti būtybė iš kitokio pasaulio negu manasis. Tai, kaip jis buvo apsipratęs su savo vienišumu dėl savo charakterio, dėl savo likimo ir tai, kad jis sąmoningai priėmė šį vienišumą kaip savo likimą, aš sužinojau tik iš jo čia paliktų užrašų; bet ir anksčiau, trumpų susitikimų ir pokalbių dėka, aš jį šiek tiek pažinau ir manau, kad paveikslas, kurį susikūriau iš jo užrašų, iš esmės sutampa su tuo, tiesa, blyškesniu ir ne tokiu pilnu vaizdu, kurį susidariau iš mūsų asmeninės pažinties.

Atsitiktinai aš buvau tuo metu namie, kai Stepių Vilkas pirmą kartą peržengė mūsų slenkstį ir iš mano tetos išsinuomojo butą. Jis atėjo pietų laiku, lėkštės dar tebestovėjo ant stalo, o man dar buvo likę pusvalandis, kol reikėjo į kontorą. Aš nepamiršau keisto ir labai prieštaringo įspūdžio, kurį jis man padarė per pirmąjį susitikimą. Jis įėjo pro stiklines duris, pirma prie jų paskambinęs, apytamsiame prieškambaryje teta paklausė, ko jam reikia. O jis, Stepių Vilkas, pakėlė uostydamas pailgą trumpai nukirptą galvą, truktelėjo nervinga nosim aplink save orą ir, prieš atsakydamas ir pasakydamas savo pavardę, tarė:

— O, čia gerai kvepia.

Ir nusišypsojo, mano geroji teta taip pat nusišypsojo, o man šie pasisveikinimo žodžiai pasirodė gana juokingi, ir aš jam pajutau tarsi kokią antipatiją.

— Taigi, — tarė jis, — aš atėjau dėl kambario, kurį jūs išnuomojate.

Kai mes visi trys laiptais kopėme į mansardą, aš galėjau vyriškį geriau apžiūrėti. Jis nebuvo labai aukštas, bet vaikščiojo ir laikė galvą kaip augaloti žmonės, vilkėjo madingą patogų žieminį paltą, o ir šiaip buvo padoriai, bet nerūpestingai apsirengęs, švariai nusiskutęs, trumpai nukirpti plaukai vienur kitur buvo žilstelėję. Iš pradžių man nepatiko jo eisena, joje buvo kažkokios įtampos ir neryžtingumo, nesiderinančio su aštriu, griežtu profiliu, jo kalbos tonu ir temperamentu. Tik vėliau pastebėjau ir sužinojau, kad jis serga ir kad jam sunku vaikščioti. Su keista šypsenėle, kuri tada man taip pat buvo nemaloni, jis apžiūrinėjo laiptus, sienas, langus ir senas aukštas spintas laiptinėje, visa tai jam, regis, patiko ir kartųjį vis dėlto kažkodėl juokino. Apskritai tas žmogus darė tokį įspūdį, tarsi būtų pas mus atėjęs iš svetimo pasaulio, iš kažkokių užjūrio kraštų, ir nors viskas čia jam atrodo gražu, bet truputį ir juokinga. Jis elgėsi, ar šiaip, ar taip sakyk, mandagiai, net maloniai, jam iš karto patiko namas, kambarys, jis nesiderėdamas sutiko su nuompinigiais, įskaitant ir sumą už pusryčius, ir vis dėlto šį žmogų gaubė, kaip man atrodė, negera ar priešiška atmosfera. Jis išsinuomojo kambarį, kartu išsinuomojo ir miegamąjį kambarėlį, pasiteiravo apie šildymą, vandenį, paslaugas ir namų vidaus tvarką, viską išklausė atidžiai ir maloniai, su viskuo sutiko, išsyk pasiūlė rankpinigių, ir vis dėlto atrodė, tarsi visa tai jį nelabai tedomintų, tarsi pats sau būtų juokingas dėl tokio savo elgesio ir nelaikytų jo rimtu, tarsi jam būtų keista ir nauja nuomotis kambarį ir šnekėti vokiškai su žmonėmis, kai sielos gilumoje iš tikrųjų rūpi visiškai kas kita. Maždaug toks buvo mano įspūdis, jis ir būtų likęs nelabai geras, jei jo nebūtų pagerinę ir pataisę visokiausi smulkūs bruožai. Pirmiausia — tai vyriškio veidas, kuris man iš pat pradžių patiko; jis man patiko, nepaisant kažkokios neįprastos išraiškos, tai buvo gal šiek tiek savotiškas ir liūdnas, bet gyvas, labai mąslus, ištreniruotas ir įdvasintas veidas. Palankiau mane nuteikė ir tai, kad jo mandagumas ir nuoširdumas, nors jie, rodės, iš jo reikalavo šiek tiek pastangų, neturėjo nė lašo išdidumo — atvirkščiai, juose buvo beveik kažin kokio graudulio, kažin kokio maldavimo; visa tai man paaiškėjo kiek vėliau, bet dėl to aš jam iš karto pajutau šiokią tokią simpatiją.

Šaltinis: Hermann Hesse, „Stepių vilkas“, „Leidėjo pratarmės“ pradžia. Iš vokiečių kalbos vertė Zita Mažeikaitė. Naudotas pateiktas lietuviškas EPUB; leidėjo žyma „Lietuvos rytas“. Konkretaus spausdinto leidimo metai ir puslapiai nenustatyti..

Ištraukoje pasakoja ne autorius, o fikcinis leidėjas, atsigręžiantis į pažintį su atvykėliu. Pateiktame faile esanti forma „kartųjį“ išlaikyta.

Kaip pasakotojas tikslina savo vertinimą?

Romano „Stepių vilkas“ pratarmės pasakotojas savo vertinimą tikslina parodydamas, kokių žinių jam trūko per pirmąjį susitikimą. Nuomininko eisena iš pradžių atrodo įtempta ir neryžtinga, todėl stebėtojas jaučia nepalankumą. Tačiau vėliau sužino, kad vyras serga ir jam sunku vaikščioti. Žodžiai „Tik vėliau“ atskiria matytą judesį nuo jo paaiškinimo: tas pats požymis dabar gali būti suprastas kaip sunkumo išraiška. Pasakotojas taip pat pripažįsta savo spėjimus. Priešišką atmosferą lydi „kaip man atrodė“, o kambarius apžiūrinčio vyro pasitenkinimą riboja „regis“. Šie žodžiai primena, kad kito jausmai nėra tiesiogiai matomi. Greta jų pateikiami konkretūs veiksmai: atvykėlis mandagiai išklauso nuomos sąlygas, su jomis sutinka ir pasiūlo rankpinigių. Toks elgesys neleidžia apsistoti ties vien priešišku jo paveikslu. Palankumą dar sustiprina gyvas, mąslus veidas bei nuoširdumas, kuriame įžvelgiamas graudulys. Vis dėlto ištraukos pabaigoje juntama tik nedidelė simpatija. Pažinimas lieka dalinis. Pratarmės pradžioje jau palankiai prisimenamas vyras toliau parodomas per ankstesnį nepalankumą. Ši laiko kaita suteikia skaitytojui galimybę matyti vertinimo susidarymą ir jo pasikeitimą. Taigi pasakotojo patikslinimai leidžia atskirti ankstesnį pojūtį, vėliau paaiškėjusią aplinkybę ir tebeliekantį spėjimą, užuot visus juos laikant vienodai tikrais faktais.

Pastraipa išplėtoja vieną ryšį: vertinimas tikslėja, kai pasakotojas atskiria matomą požymį, jo prasmės spėjimą ir vėliau gautą paaiškinimą.

Laiko kaita susieja šias detales: jau palankiai prisimenamą vyrą toliau matome per ankstesnę antipatiją. Pastraipoje reikia paaiškinti tą vertinimo eigą, o ne sudaryti nesusietą išvaizdos bruožų sąrašą.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Ši apimtis yra klasės užduoties atrama; vienai pastraipai netaikomas viso PUPP darbo įvertinimas ar viso teksto apimties nuoskaitos.