Užduotis. Parašyk 170–195 žodžių pastraipą, atsakydamas į klausimą „Kaip kartojami klausimai išlaiko ilgesį?“ Išplėtok vieną mintį: pasirink konkrečių eilėraščio detalių, paaiškink klausimo bei pasikartojimo poveikį ir susiek jį su kalbančiojo būsena.

Ir tie bokštai balti, ir tos aukštos viršūnės,
nežinau aš, ko žiūri į mėlyną dangų:
ar ten vasarų paukščiai, ar pavasarių laimė,
ar ten saulė pražydo po negęstančiu langu.

Nesumano širdis, ko čia klausti, prašyti,
ar baltųjų gėlių, ar gėlių neregėtų,
ar svajonę, kaip žiedą, svajonę mažytę,
ar per metų šimtus nenumirti norėtų.

Ak, jūs žemės sapnų mylimi angelai,
pasakykite man savo pasakų burta,
pasakykit, ar grįš žemėn tie viesulai,
kur dalina ne mirtį, šviesų rytdienų turtą? ..

Ir tie bokštai balti, ir tos aukštos viršūnės
kažko žiūri, taip žiūri į mėlyną dangų...
Ar ten vasarų paukščiai, ar pavasarių laimė,
ar ten saulė juos šaukia po negęstančiu langu?

Šaltinis: Bernardas Brazdžionis, „Ir tie bokštai balti“. Vartotojo pateiktas „Antologijos“ nuorašas; konkretus spaudinys nenustatytas. Posmams patikrinti naudotas atskiras leidimas: „Poezijos pilnatis“, Vilnius: Lietuvos kultūros fondas, „Sietynas“, 1989, p. 17 (PDF p. 18).

Pateiktame nuoraše prie eilėraščio nurodyta data 1927.XII.30. Išlaikyti jo žodžiai ir skyryba, taip pat forma „burta“ bei ženklai „? ..“. Pagal atskirą 1989 m. leidimą pažymėti tik tarpai tarp keturių ketureilių. To leidimo kai kurie žodžiai ir skyryba skiriasi, todėl jo tekstas į šį nuorašą neperkeltas.

Kaip kartojami klausimai išlaiko ilgesį?

Kartojami klausimai Bernardo Brazdžionio eilėraštyje „Ir tie bokštai balti“ leidžia ilgesiui tęstis, nes nė viena pasiūlyta galimybė jo galutinai nepaaiškina. Pradžioje bokštai ir viršūnės personifikuojami: jie „žiūri“ į dangų, tarytum patys kažko ieškotų. Prisipažinimas „nežinau aš“ tą žvilgsnį susieja su kalbančiojo būsena. Kartodamas dalelytę „ar“, jis siūlo kelis traukiančius vaizdus: paukščius, pavasarių laimę, pražydusią saulę. Šviesūs reginiai suteikia norui kryptį, tačiau vienas atsakymas nepasirenkamas. Vėliau klausimas persikelia į širdį, kuri pati nesumano, ko prašyti. Jos galimybės išsiplečia nuo gėlių ir mažytės svajonės iki noro gyventi per šimtmečius. Tokia masto kaita parodo, kodėl troškimą sunku apibrėžti: jame telpa ir trapus grožis, ir gyvenimo ribų peržengimas. Kreipdamasis į sapnų angelus kalbantysis tikisi atsiliepimo, bet eilėraščio pabaigoje sugrįžta prie bokštų. Dabar jie „kažko žiūri“, o paskutinis saulės kvietimas dar tebėra klausiamas. Sugrįžęs reginys nepakartoja jau išspręstos minties. Sustiprintas „žiūri, taip žiūri“ tarsi užlaiko tą pačią akimirką: bokštų kryptis nekinta, bet norimo paaiškinimo vis dar laukiama. Šitaip pasikartojimas įgyja emocinę reikšmę, nes leidžia girdėti atkaklų dėmesį. Taip noras gali išlikti stiprus net tada, kai žmogus dar nemoka jo tiksliai pavadinti.

Pastraipos teiginys aiškina vieną ryšį: klausimai leidžia ilgesiui išlikti, nes pasirinktos galimybės jo galutinai neišsemia. Toliau jis plėtojamas eilėraščio eiga.

Jungtis tarp sakinių turi parodyti, kaip detalė praplečia tą pačią mintį. Pavyzdyje pereinama nuo reginio prie širdies norų, tada grįžtama prie neatsakyto klausimo. Taip tekstas iš atskirų įrodymų sudaro nuoseklų argumentą.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Šiai užduočiai netaikomas viso PUPP rašinio įvertinimas ar viso darbo apimties nuoskaitos.