Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip karių balsai stiprina scenos įtampą?“ Susiek trumpų replikų kartojimą, bendrą karių balsą ir veiksmą nusakančią remarką. Paaiškink, kokį spaudimą Mantui atskleidžia ši raiška.

KOLTIS. Vade! Belaisviai suvaryti į vieną vietą ir saugomi. Aš pats patikrinau. Ką įsakysi su jais daryti?

MANTAS. Artojų trūksta, Kolti. Kariai galės arti, kulti, girnas sukti. O riteriai prisieks nebekariauti prieš mus ir grįš namo.

KOLTIS. Jų priesaika tai tas pats, kas mūsų garbės žodis. Bet jie apie garbę neturi supratimo.

MANTAS. Tikėkime, kad turi, nors jie ir mūsų priešai.

KOLTIS. Vienas kryžiuotis sumušė mūsų karį ir norėjo pabėgti. Jis nusikalto ir turi būti nubaustas.

MANTAS. Ragūnai! Atveskite jį čia.

RAGŪNAS. Klausau. (Išeina)

Įeina Lauma

LAUMA. Kam ten taip šaukė valio? Ar ne Herkų Mantą, didįjį rikį, sveikino?

MANTAS. Žmonės sveikino grįžtančius iš mūšio karius.

LAUMA. Aš norėjau pamatyti Mantą.

MANTAS. Ką jam pasakysi, moterie?

LAUMA. Ką pasakysiu? Aš jam pasakysiu, kad mano sūnui kryžiuočiai akis išdegino.

MANTAS. Tokį baisų dalyką ir taip ramiai sakai.

LAUMA. Ašaras jau išverkiau.

MANTAS. Kuo tu vardu?

LAUMA. Lauma.

MANTAS. Tai tavo sūnus, Lauma, buvo tarp tų dvylikos įkaitų Elbingo pilyje?

LAUMA. Taip. Ir visiems krikščionys atėmė regėjimą. Herkus Mantas turi už juos atkeršyti.

MANTAS. Jis jau atkeršijo, Lauma... Vyrą turi?

LAUMA. Turiu.

MANTAS. Gimdyk,– kad nepritrūktų karių. Karas užsitęs... Žemės turi?

LAUMA. Turiu.

MANTAS. Užsėta?

LAUMA. Ne visa.

MANTAS. Duonos turi?

LAUMA. Mažai... Kas esi, pasakyk? Ar kare kariauji?

MANTAS. Kariauju, Lauma.

KOLTIS. Vade! Atveda belaisvį.

LAUMA (puola ant kelių). Atleisk, didysis riki, tavęs nepažinau.

MANTAS. Už ką atsiprašai, Lauma?

Kariai įveda kryžiuotį belaisvį

MANTAS. Ko tu čia atkeliavai, riteri? Į svečius? Mes šiurkštoko būdo, drauguži, ir elbingiečių vyno neturime. Pavaišinti negalėsime.

KRYŽIUOTIS. Aš čia atkeliavau kariauti už tikrąjį tikėjimą. Ir aš garbingai koviausi mūšio lauke.

MANTAS. Argi tau nepaaiškino Ordino magistras, kad siunčia tave prūsų žudyti?

KRYŽIUOTIS. Už pagonių mirtį kiekvienam riteriui pažadėtas amžinasis gyvenimas.

MANTAS. Abejotinos vertės pažadus jums duoda. Ar neapsigausi, drauguži?

KRYŽIUOTIS. Ne tau spręsti apie pomirtinį gyvenimą. Buvęs arkivyskupo konetablis, tu pakėlei ranką prieš Motiną Bažnyčią. Įžeidei Viešpaties teisę, Dievo giminė sutrins tave su visa pagoniškąja tavo galybe.

MANTAS. Neblogas tu pamokslininkas, kryžiuoti! (Kariams) Ką mes su juo darysime, vyrai?

KOLTIS. Pakarti.

I KARYS. Pakarti.

II KARYS. Pakarti.

III KARYS. Pakarti.

KRYŽIUOTIS. Už mane keršys visų krikščioniškųjų šalių riteriai!

KARIAI. Tegu keršija! Mes ir juos pas tave atsiųsime!

KRYŽIUOTIS. Jūs neturite teisės žudyti riterių belaisvių!

I KARYS. O jūs turite teisę žudyti moteris ir vaikus?

LAUMA. Deginti kūdikiams akis! Vaiduoklis su juodu kryžiumi!

I KARYS. Šalin baltą skraistę! (Nutraukia kryžiuočiui apsiaustą)

KRYŽIUOTIS. Monte! Sudrausk savo šunis. Jei tu jiems duosi valią, tave patį kurią dieną sudraskys!

KARIAI. – Vade, įsakyk pakarti.
– Įsakyk, vade!
– Įsakyk!

KRYŽIUOTIS. Heinrich Monte! Juk tu krikščionis! Tai būtų beprasmė auka! Aš esu riteris iš Magdeburgo. Ar tau nieko neprimena tas miestas?

I KARYS. Kaip jis drįsta mūsų vadą vadinti krikščioniu ir Heinrichu?!

II KARYS. Jis to nebepakartos.

Karys užsimoja kirviu, bet Mantas sulaiko

MANTAS (kryžiuočiui). Tu manei, kad aš leisiu įžeidinėti savo karius? Klaupkis prieš juos!.. Aš nejuokauju! Žinok, kryžiuoti, kad man daug lengviau tave pakarti, negu išgelbėti. (Labai griežtai) Na!..

KRYŽIUOTIS (Priklaupęs prieš prūsų karius). Pasigailėkite.

MANTAS. Nuvarykite kryžiuotį prie kitų belaisvių ir saugokite.

KOLTIS. Vade! Kariai bus nepatenkinti.

MANTAS. Klausyti įsakymo.

I KARYS. Na, gyviau, kryžiuotas vore!

KRYŽIUOTIS. O Madona, o Dievo Gimdytoja!..

KARYS. Nesikeik.

Kariai išveda belaisvį

LAUMA. Priimk mane, didysis riki, į sukilėlių kariuomenę.

MANTAS. Eik į šitą pilį, paklausk Nomedos ir pasakyk jai, kad nori slaugyti sužeistuosius.

LAUMA. Ne, aš noriu kariauti. Moku ant žirgo joti ir šaudyti iš lanko. Kirviu nukertu didžiausią pušį. Kuo skiriasi mano rankos nuo vyro rankų?

MANTAS. Smarki tu moteris... Na, ką gi, kariauk.

Lauma išeina

KOLTIS. Nusižeminimas – per maža bausmė kryžiuočiui.

MANTAS. Bet riteriui didesnė negu mirtis.

KOLTIS. Kariai trokšta keršto, vade!

MANTAS. Bet jie trokšta ir garbės. O tai daug geriau, mano narsusis Kolti!

KOLTIS. Vade! Mano amžius leidžia tau sakyti teisybę. Tu pažeminai save ir prūsus! Tu pasigailėjai kryžiuočio dėl to, kad jis priminė tau Magdeburgą. Mantai, Magdeburgas ir tavo krikštas – tai praeities dėmė. Ji turi būti visai iš tavo gyvenimo ištrinta.

MANTAS. Ne viską tu žinai ir ne viską supranti, Kolti!

Koltis nori kažką sakyti

Gana! Nekalbėk. (Išeina)

Šaltinis: Juozas Grušas, „Herkus Mantas“, „Mokinio skaitiniai“. Vilnius: Žaltvykslė, 2005, p.17–23 (pateiktos kopijos PDF4–7); ISBN 9986-06-114-8.

Apie ištrauką. Pirmame dramos veiksme Mantas sprendžia, kaip elgtis su belaisviais. Lauma pasakoja apie sužalotą sūnų, o atvestas kryžiuotis susiduria su karių reikalavimu jį pakarti. Tai dramos veikėjų dialogas.

Žodžiai. Rikis – čia prūsų karo vadas. Konetablis – čia kariuomenės pareigūnas. Magdeburgas – Vokietijos miestas; dialoge primenama ten praleista Manto gyvenimo dalis.

Kaip karių balsai stiprina scenos įtampą?

Juozo Grušo dramos „Herkus Mantas“ ištraukoje karių balsai didina įtampą, nes pavienį siūlymą paverčia bendru spaudimu vadui. Manto paklausti, ką daryti su belaisviu, Koltis ir trys kariai vienas po kito atsako „Pakarti“. Keturios trumpos replikos palieka mažai vietos abejonėms ar aplinkybių svarstymui: kiekvienas balsas tarsi patvirtina ankstesnį. Vėliau atskirai prabyla visa karių grupė, o jos prašymas „Vade, įsakyk pakarti“ sutrumpėja iki „Įsakyk!“. Trumpėjanti kalba skubina veiksmą ir parodo, kad iš vado laukiamas jau iš anksto numatytas sprendimas. Šį laukimą nutraukia remarka: karys užsimoja kirviu, bet Mantas jį sulaiko. Ginčas dėl žodžiais išsakytos bausmės tampa matomu gyvybės pavojumi. Manto atsisakymas žudyti dėl to atrodo aktyvus pasipriešinimas saviškių reikalavimui. Vis dėlto įtampa nepranyksta išvedus belaisvį. Koltis primena karių nepasitenkinimą ir galiausiai kaltina vadą pažeminus prūsus. Koltis kalba karių vardu, tačiau jo nuomonė nepateikiama kaip autoriaus patvirtintas atsakymas, kurį žiūrovas turėtų priimti. Taigi kolektyvinis balsas neišreiškia visų veikėjų pasiekto susitarimo. Jis leidžia žiūrovui pajusti, kaip sunku vadui atskirti savo sprendimą nuo bendruomenės pykčio ir išsaugoti teisę spręsti kitaip. Atskirų replikų sandara, jų susiliejimas ir po veiksmo tęsiamas priekaištas kuria scenos įtampą.

Pastraipa plėtoja vieną mintį: replikų sandara paverčia karių nuomonę spaudimu vadui.

Veikėjų replikos atskleidžia jų pozicijas. Skaitytojas ar žiūrovas gali jas vertinti pagal visą sceną; Kolčio kalbėjimas karių vardu pats savaime nenusako autoriaus sprendimo.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Jai netaikomi viso PUPP darbo taškai ar jo apimties nuoskaitos.