Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kada pritarimas saviškiams tampa neteisingas?“ Vieną argumentą pagrįsk dramos scena, kitą – aiškiai įsivaizduota kasdiene situacija. Paaiškink, kaip grupės palaikymas siejasi su atsakomybe už sprendimą.

KOLTIS. Vade! Belaisviai suvaryti į vieną vietą ir saugomi. Aš pats patikrinau. Ką įsakysi su jais daryti?

MANTAS. Artojų trūksta, Kolti. Kariai galės arti, kulti, girnas sukti. O riteriai prisieks nebekariauti prieš mus ir grįš namo.

KOLTIS. Jų priesaika tai tas pats, kas mūsų garbės žodis. Bet jie apie garbę neturi supratimo.

MANTAS. Tikėkime, kad turi, nors jie ir mūsų priešai.

KOLTIS. Vienas kryžiuotis sumušė mūsų karį ir norėjo pabėgti. Jis nusikalto ir turi būti nubaustas.

MANTAS. Ragūnai! Atveskite jį čia.

RAGŪNAS. Klausau. (Išeina)

Įeina Lauma

LAUMA. Kam ten taip šaukė valio? Ar ne Herkų Mantą, didįjį rikį, sveikino?

MANTAS. Žmonės sveikino grįžtančius iš mūšio karius.

LAUMA. Aš norėjau pamatyti Mantą.

MANTAS. Ką jam pasakysi, moterie?

LAUMA. Ką pasakysiu? Aš jam pasakysiu, kad mano sūnui kryžiuočiai akis išdegino.

MANTAS. Tokį baisų dalyką ir taip ramiai sakai.

LAUMA. Ašaras jau išverkiau.

MANTAS. Kuo tu vardu?

LAUMA. Lauma.

MANTAS. Tai tavo sūnus, Lauma, buvo tarp tų dvylikos įkaitų Elbingo pilyje?

LAUMA. Taip. Ir visiems krikščionys atėmė regėjimą. Herkus Mantas turi už juos atkeršyti.

MANTAS. Jis jau atkeršijo, Lauma... Vyrą turi?

LAUMA. Turiu.

MANTAS. Gimdyk,– kad nepritrūktų karių. Karas užsitęs... Žemės turi?

LAUMA. Turiu.

MANTAS. Užsėta?

LAUMA. Ne visa.

MANTAS. Duonos turi?

LAUMA. Mažai... Kas esi, pasakyk? Ar kare kariauji?

MANTAS. Kariauju, Lauma.

KOLTIS. Vade! Atveda belaisvį.

LAUMA (puola ant kelių). Atleisk, didysis riki, tavęs nepažinau.

MANTAS. Už ką atsiprašai, Lauma?

Kariai įveda kryžiuotį belaisvį

MANTAS. Ko tu čia atkeliavai, riteri? Į svečius? Mes šiurkštoko būdo, drauguži, ir elbingiečių vyno neturime. Pavaišinti negalėsime.

KRYŽIUOTIS. Aš čia atkeliavau kariauti už tikrąjį tikėjimą. Ir aš garbingai koviausi mūšio lauke.

MANTAS. Argi tau nepaaiškino Ordino magistras, kad siunčia tave prūsų žudyti?

KRYŽIUOTIS. Už pagonių mirtį kiekvienam riteriui pažadėtas amžinasis gyvenimas.

MANTAS. Abejotinos vertės pažadus jums duoda. Ar neapsigausi, drauguži?

KRYŽIUOTIS. Ne tau spręsti apie pomirtinį gyvenimą. Buvęs arkivyskupo konetablis, tu pakėlei ranką prieš Motiną Bažnyčią. Įžeidei Viešpaties teisę, Dievo giminė sutrins tave su visa pagoniškąja tavo galybe.

MANTAS. Neblogas tu pamokslininkas, kryžiuoti! (Kariams) Ką mes su juo darysime, vyrai?

KOLTIS. Pakarti.

I KARYS. Pakarti.

II KARYS. Pakarti.

III KARYS. Pakarti.

KRYŽIUOTIS. Už mane keršys visų krikščioniškųjų šalių riteriai!

KARIAI. Tegu keršija! Mes ir juos pas tave atsiųsime!

KRYŽIUOTIS. Jūs neturite teisės žudyti riterių belaisvių!

I KARYS. O jūs turite teisę žudyti moteris ir vaikus?

LAUMA. Deginti kūdikiams akis! Vaiduoklis su juodu kryžiumi!

I KARYS. Šalin baltą skraistę! (Nutraukia kryžiuočiui apsiaustą)

KRYŽIUOTIS. Monte! Sudrausk savo šunis. Jei tu jiems duosi valią, tave patį kurią dieną sudraskys!

KARIAI. – Vade, įsakyk pakarti.
– Įsakyk, vade!
– Įsakyk!

KRYŽIUOTIS. Heinrich Monte! Juk tu krikščionis! Tai būtų beprasmė auka! Aš esu riteris iš Magdeburgo. Ar tau nieko neprimena tas miestas?

I KARYS. Kaip jis drįsta mūsų vadą vadinti krikščioniu ir Heinrichu?!

II KARYS. Jis to nebepakartos.

Karys užsimoja kirviu, bet Mantas sulaiko

MANTAS (kryžiuočiui). Tu manei, kad aš leisiu įžeidinėti savo karius? Klaupkis prieš juos!.. Aš nejuokauju! Žinok, kryžiuoti, kad man daug lengviau tave pakarti, negu išgelbėti. (Labai griežtai) Na!..

KRYŽIUOTIS (Priklaupęs prieš prūsų karius). Pasigailėkite.

MANTAS. Nuvarykite kryžiuotį prie kitų belaisvių ir saugokite.

KOLTIS. Vade! Kariai bus nepatenkinti.

MANTAS. Klausyti įsakymo.

I KARYS. Na, gyviau, kryžiuotas vore!

KRYŽIUOTIS. O Madona, o Dievo Gimdytoja!..

KARYS. Nesikeik.

Kariai išveda belaisvį

LAUMA. Priimk mane, didysis riki, į sukilėlių kariuomenę.

MANTAS. Eik į šitą pilį, paklausk Nomedos ir pasakyk jai, kad nori slaugyti sužeistuosius.

LAUMA. Ne, aš noriu kariauti. Moku ant žirgo joti ir šaudyti iš lanko. Kirviu nukertu didžiausią pušį. Kuo skiriasi mano rankos nuo vyro rankų?

MANTAS. Smarki tu moteris... Na, ką gi, kariauk.

Lauma išeina

KOLTIS. Nusižeminimas – per maža bausmė kryžiuočiui.

MANTAS. Bet riteriui didesnė negu mirtis.

KOLTIS. Kariai trokšta keršto, vade!

MANTAS. Bet jie trokšta ir garbės. O tai daug geriau, mano narsusis Kolti!

KOLTIS. Vade! Mano amžius leidžia tau sakyti teisybę. Tu pažeminai save ir prūsus! Tu pasigailėjai kryžiuočio dėl to, kad jis priminė tau Magdeburgą. Mantai, Magdeburgas ir tavo krikštas – tai praeities dėmė. Ji turi būti visai iš tavo gyvenimo ištrinta.

MANTAS. Ne viską tu žinai ir ne viską supranti, Kolti!

Koltis nori kažką sakyti

Gana! Nekalbėk. (Išeina)

Šaltinis: Juozas Grušas, „Herkus Mantas“, „Mokinio skaitiniai“. Vilnius: Žaltvykslė, 2005, p.17–23 (pateiktos kopijos PDF4–7); ISBN 9986-06-114-8.

Apie ištrauką. Pirmame dramos veiksme Mantas sprendžia, kaip elgtis su belaisviais. Lauma pasakoja apie sužalotą sūnų, o atvestas kryžiuotis susiduria su karių reikalavimu jį pakarti. Tai dramos veikėjų dialogas.

Žodžiai. Rikis – čia prūsų karo vadas. Konetablis – čia kariuomenės pareigūnas. Magdeburgas – Vokietijos miestas; dialoge primenama ten praleista Manto gyvenimo dalis.

Kada pritarimas saviškiams tampa neteisingas?

Priklausydami grupei norime palaikyti jos žmones. Bendri išgyvenimai skatina pasitikėti saviškiais, tačiau toks pasitikėjimas gali užgožti dėmesį kitam. Pritarimas tampa neteisingas tada, kai artumas grupei atstoja savarankišką sprendimo vertinimą ir leidžia nepaisyti jo daromos skriaudos.

Juozo Grušo dramos „Herkus Mantas“ ištraukoje kariai reikalauja pakarti atvestą kryžiuotį. Jų pyktį galima suprasti iš Laumos pasakojimo apie apakintą sūnų, bet bendras skausmas nepašalina būtinybės spręsti dėl konkretaus belaisvio. Mantas sulaiko kirviu užsimojusį karį ir liepia belaisvį saugoti. Koltis tokį sprendimą vadina saviškių pažeminimu. Vadas patiria spaudimą: jam priskiriama pareiga įgyvendinti bendrą keršto troškimą. Tačiau atsakomybė už karius apima ir jų veiksmų ribojimą. Svarbu, kad pasigailėjimą dar lydi priverstinis belaisvio klupdymas. Net savarankiškai sprendžiantis žmogus turi tikrinti, ar pats neatkartoja žeminimo, kuriam mėgina pasipriešinti.

Saviškių palaikymas gali iškreipti ir paprastą taisyklių taikymą. Įsivaizduokime mokyklos šachmatų turnyrą, kurio rezultatų lentelę pildytų vienas iš mokinių. Pastebėjęs draugui per klaidą įrašytą papildomą tašką, jis galėtų norėti nutylėti, kad draugas patektų į kitą etapą. Tačiau taip būtų nuskriaustas tokį pat rezultatą sąžiningai pasiekęs varžovas. Mokinys galėtų parodyti abiem dalyviams užrašytus partijų rezultatus ir paprašyti organizatoriaus patikrinti lentelę. Atviras patikrinimas leistų vienodai taikyti taisykles ir išlaikyti pagarbų santykį su abiem dalyviais. Draugo nusivylimas būtų suprantamas, bet pats draugiškumas dėl to netaptų leidimu palikti klaidą. Skirtingo masto situacijas čia sieja poreikis atskirti artumą žmogui nuo pritarimo jam palankiam neteisingam sprendimui.

Taigi saviškių palaikymas prasmingas, kai kartu prisiimama atsakomybė už bendrą elgesį. Pykčio ar draugystės vedamas pritarimas darosi neteisingas, kai kitam tenkanti žala lieka nesvarbi. Gebėjimas sustoti ir patikrinti sprendimą padeda išlaikyti ir ryšį su grupe, ir pagarbą kitam žmogui.

Rašinys atskiria bendrumo jausmą nuo pareigos pritarti kiekvienam saviškiams palankiam sprendimui.

Istorinės dramos ir mokyklos konkurso žala skiriasi. Sugretinamas sprendimo principas: vien saviškio nepasitenkinimas nepaaiškina, kodėl kitam žmogui turėtų tekti neteisinga baigtis.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Visam PUPP tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Šios mokomosios užduoties apimtis – 250–300 žodžių, sandara – keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų. Lentelėje pateikti maksimumai, pavyzdys neįvertintas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; sukurtas kasdienis atvejis yra mokymosi atrama ir savaime tokio įverčio neužtikrina.