Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar verta patikrinti iš tolo susidarytą įspūdį?“ Vieną argumentą grįsk pateiktu tekstu, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia situacija.

Iškeliavo jis ankstų, drumstai šiltą ankstyvo pavasario pirmąjį rytą. Kai nuo aušros varnėnai švilpavo, šiaušdami žvilgančias plunksnas, ir pakluonėse triliavo vieversiai. Ir daugelis kitų paukščių, nematytų per žiemą, sutūpę į medžius ar greitomis kojomis striksėjo arimų grumstais ir pievų prabrinkusiais kelmeliais. Ploni, skysti debesys lyg išskidėjęs marškonis nudraikė padangę, prilaikydamas saulės karštį, tartum nenorint iš karto užlieti žemės putojančiu gaivalu. Minkštas vėjas laižė rankas, švelniais pirštais grabinėjo veidą ir drąsiai laužėsi į atsegtą antį.

Leidosi pėsčias šlapiu, tačiau spėriai brinkstančiu keliu. Skalbinių ir darbo drabužių ryšulėlį nešėsi po pažastim, ketindamas, pasiekęs mišką, išsipjauti lazdą ir pasiejus užsikelti ant peties. Motina nustebo, sužinojusi, kad jis išeina pas ūkininką, ir nustebo dar didžiau, kad nelaukia švenčių. Kelios dienos belikę, ir ar ne mieliau visiems kartu, kaip tai būdavo per daugelį metų. Kas gi tos šventės, laistomos liesu alumi – motina geresnio nepadarys, margučiai, ridynės, dainelės? Vaikai tegul džiūgauja ir laukia. Ir pats laukė kareivinėse tų dienų ir labai nusiminė sužinojęs, jog negaus atostogų. Kaip krimtosi, pavirtęs ant lovos tuščiame kazemate, suremtas graudulio ir nevilties, lyg amžiams būtų pasmerktas tarp mūrų, akmeninės aikštės ir geležinės drausmės. Gimtieji laukai jį, ramų, namie užaugintą vaiką, traukė tvirtai, nenugalimai.

Gal traukė ir dabar, tik jis nenorėjo prisipažinti, laikydamas save suaugusiu ir subrendusiu. O gal dėl to, jog nesuvokė, koks naujas bruožas įsirėžė viduj. O gal ir to nebuvo, tik išsisklaidymas paskutinių vaikystės šešėlių, dar niekuom nepakeistų. Ir ten, kaip kempinė ištroškusi, laukianti ir imli.

Brolis siūlėsi pavėžėti. Jis atsisakė, patardamas ilsinti arklius ateinančiai sėjai. Kaip ilgametis artojas, jis turėjo patyrimo ūkio reikaluose. Jis ir dabar ėjo arti, tik svetimų dirvų.

Išėjo laiku, turėdamas prieš save begaliniai ilgą pavasario dieną, ketindamas išnaudoti ją kaip poilsį niekieno netrukdomai keliaujant džiūstančiais laukais ir miškais. Vildamasis atsigauti ir apsitvarkyti. Jo mintys buvo keistai susipynusios ir sukosi įvijai, vienodais tarpais nutoldamos ir sugrįždamos kaip virvė, kurios vienas pluoštas turėjo kitą storį ir spalvą.

Jis tebegyveno tęsiniu vakarykščių nuotarčių, taip stipriai vienu metu jį užgriuvusių. Ir neatlyžusių, net sapne lydėjusių. Ir pabudęs ryžosi nebelaukti ir išeiti. Nieko jis nepaliko, ką turėtų prisiminti, kas verstų tolstant atsigręžti, ilgai mojuoti ranka ir pagaliau eiti atbulam, akis įsmeigus į baigiančius sudilti ryškiausiai matomus tos vietovės daiktus, kaip malūno sparnus ar bažnyčios bokštus. Nieko jis nepaliko miesto gatvėse, vakar jam sukėlusiose nykų graudulį savo neatšaukiamu tuštėjimu, nudardant grubiu grindiniu paskutiniams kaimiečių ratams. Turgavietėje paliekant mėšlą, pabiras ir pusgirčius piliečius savo tarpduriuose ir tarpvartėse.

Ir sapnas tebepleveno savo šešėliais ir atšvaitomis jo pasąmonėje. Daug ko jis nebeįsivaizdavo taip, kaip buvo iš tikrųjų. Jis grobstė rankomis trupinius, žarstė juos, jų menkus likučius, ir jie, tačiau tarsi lašai iš kvapnaus medaus korio, kritę vandens stiklinėn, jį nudažė savo spalva ir žėrėjo.

Kam jis turėjo būti dėkingas už tą retą dvasios pakilimą lyg dovaną, jį prikėlusį su brėkšma ir išleidusį kelin? Ir nebeatrodė jam keista, kad baudėsi tokiu našiu žingsniu į ten, iš kur visą laiką veržte veržėsi. Kas buvo sudavęs smūgį jo gaižiam nerimui, jį laikiusiam įtemptą tartum jauną karštakraujį arklį laužtukais, nervingai virpančiomis šnervėmis ir šonais, kas akimirka pasiruošusiais aštriam pentinų brūkšniui? Kur tas bodėjimasis savim, nenoras matyti nieko aplink, žiūrint į daiktus iš nuotolio, žvelgiant ilgesingai už miško?

Jis palygino rytą su rytais praėjusios žiemos, kai tekdavo grįžti prie darbo visai ilgai savaitei. Tos slogios nuotaikos nebenorėjo prisiminti. Stebėtinai greitai ji liko nubraukta tartum įkyriai bjaurus voratinklis, vėlęsis ant akių ir erzinęs. Jis džiaugėsi ir giedriu žvilgsniu apmetė laukus ir vienkiemių stogus, išsinėrusius iš sniego, pavasario lietaus nupraustus ir nušvitusius saulėje.

O miškas kilo ir augo priešais, užimdamas vis didesnę ir didesnę regimojo pasaulio dalį. Kartą jį vežėsi tėvas iš giminių. Nuolat atsigręždamas, jis žiūrėjo ir stebėjosi, kaip žalias miškas pamažu tamsėjo, iki pasidarė juodas ir grėsmingas lyg nakčiai įsigalėjus. Tokiame tiktai miške – manė jis tada, tesilaiko plėšikai ir žvėrys, nors, važiuojant per jį, klegėjo paukščiai, kvepėjo vangarykščiomis ir sakais ir ankstyvaisiais grybais. Viršūnės siūbavo, įsirėžusios mėlynėje, ir jame buvo linksma, šviesu ir gera. Vėliau, jiems tolstant, jis pasidarė mėlynas, paskui apsitraukė ūkanom ir jau prie namų besmilko siaura dūmų juostele. Jo vaikystės pasaulį talpniai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas. Prieš lietų paryškėjąs, giedromis apsiblausęs ir virpąs kaitroje.

Dabar jis artėjo, ir priešingas reginys užvaldė jo širdį ir akis. Šmėklos ir raganos bėgo iš jo – juo jis artėjo. Miškas augo, miškas kilo, ėjo žalyn, aiškyn. Jau išsiskyrė pavieniai medžiai tiesūs rusvi pušų liemenys, eglių dantys ir kai kur tarp jų balta beržo gyslelė.

Ir netrukus jau užpakaly lojo šunes, kudakeno vištos, bliovė veršiai – toli likusiuose vienkiemiuose ir kaimuose. Vieškelis, lyg vienu braukimu išvestas, aštriu spindžiu smego gilyn ir gilyn. Pradžioje skarotų eglių ir traškių lapuočių sakas praskyręs, pakildamas ir prarausdamas smėlėtas aukštumėles, kur svaiginamai aukštų ir tiesių pušų viršūnės susiglausdamos ošė pietų vėjuje. Slydo kojos ant sausų blizgančių spyglių, storai nuklojusių žemę ir šaknis, po kuriomis savo urvuose lindėjo lapės ir barsukai.

Jis išsitiesė po viena pušim, užsimerkęs, veidą atsukęs į saulę. Tamsiose lūžtvėse ir jaunuolynų tankmėse dar baltavo sniego lopiniai. O aikštelėje buvo šilta kaip vasarą. Tirpo sakai, iš atsikniojusios žievės karpė žiobtus ankstyvas vabalas, dūzgė pakilusi nuo skujos musė ir skruzdės pradėjo savo kelionę pušies kamienu aukštyn. Buvo uždara ir be jokio pašalinio garso, išskyrus tai, kas savaime gimė ir sklido pačiame miške. Bet tai netrukdė ramybei ir poilsiui. Miškas dūsavo iš visų plaučių, giliai iš krūtinės atsikvėpė miškas, išpūsdamas žiemos dusulį. Budo kraujas miško gyslose ir gausiai tvino iš žiemos padarytų žaizdų sakais ir sula. Kalė kietai ir nenuilstamai miško širdis galingu genio snapu.

Šaltinis: Marius Katiliškis, „Miškais ateina ruduo“, Vilnius: Vyturys, 1991; „Šaltinių“ skaitmeninė ištraukų atranka, PDF p. 1–2.

Kontekstas. Tilius pavasarį pėsčias išeina iš namų dirbti pas ūkininką. Kelionėje prisimena vaikystę ir ankstesnes savo būsenas. Ištrauka baigiasi jam ilsintis miške; vėlesni šio skyriaus įvykiai čia nepasakojami.

Žodžiai. Kazematas – tvirtų sienų karinės paskirties patalpa.

Liudijimo pastaba. Palikta PDF forma „sakas“; vartotojo TXT toje vietoje yra „šakas“. Pasirinkto liudijimo žodis netaisytas.

Ar verta patikrinti iš tolo susidarytą įspūdį?

Iš tolo matomas vaizdas kartais leidžia greitai apsispręsti, tačiau jame dažnai trūksta detalių. Priartėję galime pastebėti visai kitą to paties dalyko pusę. Todėl pirmą įspūdį verta patikrinti, ypač kai pagal jį ketiname vertinti kitų pastangas. Tai nereikalauja iš anksto atsisakyti savo nuomonės, tik palikti vietos naujoms žinioms.

Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ veikėjas prisimena, kaip vaikystėje tolstantis miškas tapdavo tamsus ir grėsmingas. Atrodė, kad tokioje vietoje turėtų gyventi plėšikai ir žvėrys. Tačiau važiuojant per mišką buvo šviesu, kvepėjo sakais, klegėjo paukščiai. Dabartinėje kelionėje artėjant išnyksta įsivaizduojamos šmėklos, pasirodo atskiri medžiai ir jų spalvos. Taigi pirmas vaizdas nebuvo visa patirtis. Priartėjimas suteikia daugiau jutiminių atramų ir leidžia pažįstamą vietą išvysti kitaip, nepaneigiant anksčiau jaustos baimės.

Įsivaizduokime mokinį, kuris mokyklos keramikos parodoje iš tolo pamatytų nelygių puodelių eilę. Jam galėtų pasirodyti, kad darbai tiesiog atlikti neatsargiai. Priėjęs prie lentynos jis pastebėtų, jog prie kiekvieno puodelio pridėtas mažas glazūros bandinys. Pasikalbėjęs su būrelio nariu sužinotų, kad buvo lyginama, kaip ta pati glazūra atrodo ant skirtingo molio. Tuomet galėtų apžiūrėti paviršius, paklausti apie rezultatus ir tiksliau pasakyti, kas jam patinka. Kreiva rankenėlė dėl to netaptų tobula, bet nebebūtų vienintelis viso darbo matas. Mokinys galėtų atskirti formos trūkumą nuo įdomaus spalvos bandymo. Jo vertinimas pasidarytų pagrįstesnis, nes apimtų ir daikto išvaizdą, ir aiškesnį kūrėjų sumanymą. Galbūt jis vis tiek nepasirinktų tokio puodelio sau, tačiau jau galėtų paaiškinti savo sprendimą pagarbiai ir konkrečiai.

Vadinasi, pirmą įspūdį tikriname tam, kad nuomonę grįstume platesne patirtimi. Katiliškio miško vaizdą pakeičia artėjimas ir jutimai, o įsivaizduotą parodos vertinimą papildytų detalės bei pokalbis. Priartėti reiškia suteikti sau progą spręsti tiksliau, o kitam – nebūti sutapatintam su viena iš tolo pastebėta savybe.

Abu argumentai tikslina pirmo įspūdžio ribas, tačiau vienas remiasi literatūriniu vaizdu, kitas – sąlyginiu vertinimo atveju.

Savo kasdieniame pavyzdyje parodyk konkrečią naują informaciją ir iš jos kylantį sprendimo patikslinimą. Vien žodis „suprato“ dar nepaaiškina minties pokyčio.

Remiamasi PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašu. Viso kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šiam mokomajam modeliui pasirinkta 250–300 žodžių ir keturios pastraipos.

Aukščiausiam argumentavimo įverčiui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo. Įsivaizduota situacija moko konkretinti mintį, tačiau pati maksimalaus balo negarantuoja. Patikrink, ar galutinis vertinimas kyla iš išplėtotų pavyzdžių, o ne iš privalomo raginimo visada pakeisti nuomonę.